Žymos
Mūsų dukra buvo pakviesta į kitos mergaitės gimtadienį, kuris vyko McDonalds restorane. Berods, tai jau ne pirmas kartas, kai dukra kviečiama į tokio pobūdžio gimtadienio šventimą. Nežinau, gal kam nors pasirodysiu per daug priekabus ar senamadiškas, tačiau visgi pasakysiu, kad asmeniškai nematau jokios prasmės tokio pobūdžio renginiuose. Nemanau, kad tokie organizuoti gimtadieniai yra labai jau gerai ir daro teigiamą įtaką vaikams. Nebent gali tikti kokiems 17- mečiams, bet tikrai ne tokio amžiaus vaikams, kaip mūsų dukra. Juo labiau, kad tėvai dažniausiai yra paprasčiausiai išprašomi, ir nebūna kartu su vaikais. Žmona šiandien nuvežė dukrą į McDonalds ir tai pat buvo išprašyta- dvi valandas turėjo norom nenorom vaikštinėti po parduotuves, nes oras lauke nebuvo tinkamas pasivaikščiojimams. Tame nematau jokios logikos, kad tėvai išvaromi ir paliekami kelioms valandoms, ypač žmonėms, kurie netgi nėra pedagogai, juos paprasčiausiai labiau domina sudominti, sužavėti tuos vaikus pigiais menkaverčiais žaislais, linksmybėmis su apsirijimu saldumynais ir pan. Kas be ko, jie stengiasi dėl savęs- sužavėti linksmybių, vaikai galbūt prašys tėvų ten apsilankyt šiaip, be jokios progos. Žodžiu, finansinė nauda… Plius dar jei pridėjus kai kuriuos niuansus: nepasakyčiau, kad labai jau vaikiškus pokštus su visai nevaikiškom kaukėm ant veidų, coca cola (kurios neigiamas poveikis, ypač vaikams, seniai yra žinomas) ir pan. O svarbiausia, tokie renginiai (ir ypač didėjantis jų populiarumas) atskleidžia vieną dalyką: žmonės vengia artimo bendravimo, nenori jo, galbūt bijo bendrauti (gal todėl, kad nelabai jau ir moka). Gimtadienių šventimas kur nors namuose yra gera proga pabendrauti, atsiverti, susipažinti, ar pagilinti pažintis, tuo tarpu štai tokiais renginiais žmonės tarytum atsiriboja vieni nuo kitų, patikėdami organizatoriams juos linksminti. Žmonės labiau trokšta “tūsintis”, nei paprasčiausiai bendrauti vieni su kitais… Bendraujant, atveriamos širdys, o “tūsuose” tam niekas nepalieka vietos. Liūdna, kad žmonės susvetimėja, o dar labiau liūdna, kad šį susvetimėjimą laiko norma…
Mergaitės tėvai, sukviesdami į McDonalds pasirinko lengviausią kelią – ir šventė vaikams “padaryta”, ir organizacinių rūpesčių, kurie iškiltų, švenčiant namie. išvengta. Jei tai netaps įpročiu, nieko tokio, tai tik paįvairinimas. Bet, jei vaikai šventę ims įsivaizduoti tik tokią, o jei, dar baisiau, prasidės lenktynės, nesunku nuspėti, kas laukia ateityje. Kaip tik neseniai teko dalyvauti dviejuose gimtadieniuose – vienas kavinėje, kitas namie, siaurame rate. Nereikia, manau, nei pasakoti, kur buvo nuoširdžiau ir jaukiau. Bent man. Bet čia jau priklauso nuo žmogaus mentaliteto.
Dekui, sutinku su jumis. Nematau ir as dideles bedos pavieniuose epizoduose Mc Donalde, taciau visgi vaikai gana greitai pagauna “kampa”, kas vaiku tarpe laikoma madingu, populiariu dalyku, o kas ne. Veliau jie paprasciausiai gali pradeti raukti nosis, kad nenori svesti namuose, tai atseit nemadinga, pasenes reiskinys ir pan. Musu mazoji jau dabar zino, kad mergaiciu tarpe auskarai yra tam tikras “kietumo” pozymis, nes kitaip nepasakotu apie mergaites, kad va ta ar ana jau turi auskara. Kas del musu, dukrai aiskiname, kad ji yra grazi ir mylima ir be auskaru, kad ne daiktuose yra zmogaus grozis. Zinoma, suprantu, kad vaikui augant, issukiai bus zymiai rimtesni, nei auskarai.
O kas del gimtadieniu, musu seimoje jie buna isskirtinai namuose
Na, visos viešos pramogos sugalvotos tam, kad “neturintys laiko”, t.y. keičiantys laiką į pinigus tėvai, galėtų suorganizuoti vaikams nors kokią šventę. Čia visad yra labai daug požiūrio kampų – gal būt namuose nėra vietos dideliam būriui draugų, gal tėvai per daug užimti, o gal apskritai – MD yra pati mėgstamiausia pramoga, nes kitokių vaikai neturi?
Mūsų trys atžalos dar nedidukės – tai kol kas viešų gimtadienių nesam darę – išsikepam namie pyragą, pabūnam kartu, pasikalbam – didelei šeimai nebūtina papildoma kompanija.
Kas dėl auskarų ir kitų daiktų – čia ne tik vaikų “kietumo” įrodymas, o dažniausiai mamų varžytuvės. Nes materialiais dalykais siekiama kompensuoti neskaitytas vakarais pasakas, nebuvimus darželio koncertuose.
Ne taip senai sužinojau, kad “turiu daugiausiai laiko vaikams, iš visų mamų”, nors tikrai žinau, kad yra net nedirbančių.
Manau, kad tai vėl požiūris. Ir visai ne baimė bendrauti, o atsainumas. Už tai namie priešais tv stovinčios sofos prasėdėtomis duobėmis…
Dekui. Jo, gerai pasaket, ypac apie tas nusedetas sofas
. Musu seimoje TV yra, bet tai dezei skiriamas demesys yra labai jau minimalus- keletas valandu per savaite kokio geresnio filmo perziurai ar pan.
ir “tusu” priesininkai 
, megstame buti kartu, bendrauti, dziaugtis, verkti kartu ir pan. Nesakau, kad esame ideali seima, zinoma, kad ne. Tik stengiames vienas kitam rodyti demesi ne kokiu daiktu pagalba, o paprastu buvimu kartu. Daiktai ateina ir praeina, o siltas pasibuvimas kartu atmintyje gali islikti labai ilgai. Labai faina yra, kai senas zmogus, prisimindamas savo vaikyste, prisimena ne zaislus ar kokius kitus daiktus, bet tecio ar mamos apkabinimus, bucinius, zaidimus kartu, skaitomas kartu knygas, dainuojamas kartu dainas ir pan. Nemanau, kad pagyvenusi zmogu sugraudins prisiminimai apie daiktus, taciau tikrai asara istryks, prisiminus tevu sypsenas ir mylincias rankas bei kartu praleista laika…
Taip, sutinku, yra daug niuansu, kodel zmones pasirenka viesus renginius, nesiimu spresti dabar kodel taip yra. Kas del musu seimos, esame nepataisomi namisedos