1 Tesalonikiečiams 5: 21
Visa ištirkite ir to, kas gera, laikykitės!
******
Kiek suprantu, galima daryti išvadą (ar bent jau prielaidą), kad tas, kas nesielgia pagal šią Pauliaus rekomendaciją, praktiškai pasipriešina sveikai nuovokai, tačiau, visų pirma (ir tai yra svarbiausias dalykas), jis pasipriešina Šv. Rašto nuostatoms, atsisakydamas jas vykdyti. Toks žmogus, praktiškai, galima sakyti, kad pasirenka eiti savo keliu, pagal savo paties nuojautą, pojūčius ir jausmus (o mes žinome, kad nieką, kas tik yra ėjęs savo keliu, nėra lydėjusi sėkmė ir Dievo palaiminimas)…
Na, suprantu, kažkas gali pasakyti, kad Pauliaus žodžiai yra ( tik?) rekomendacinio pobūdžio, ir atseit nebūtina čia apaštalo žodžių priimti kaip Dievo įsakymų ir pan. Tai jei jau tokiu būdu žvelgti į tai, tai galima prieiti ir prie to, kad, ai… tai tada galima vos ne viską, kas parašyta Biblijoje, laikyti išskirtinai rekomendacinio, neprivalomo pobūdžio tekstais… Tai panašiai kai kurie ir elgiasi, patys savo nuožiūra nuspręsdami, į kurias Rašto vietas reikia žiūrėti kaip “labiau įkvėptas”, o apie kurias neva galima turėti nuomonę kaip apie ne itin svarbias (todėl neva nebūtinas)… Pasakyčiau, keistas požiūris… Juo labiau, jei jis susiformuoja ant jausmų pagrindo. Nekart teko susidurti su panašiu požiūriu. Žmogus, pvz., pareiškia: esu įsitikinęs, kad tai, ką manau apie tą ar kitą dalyką, yra tikra ir iš Dievo. O paklaustas, kodėl jis taip įsitikinęs, kokia to įsitikinimo priežastis, žmogus neretai kažkodėl susierzina vien jau išgirdęs šį klausimą. Taip ir paaiškėja, jog žmogaus įsitikinimo priežastis yra jo paties subjektyvi būsena: jausmai, pergyvenimai ir pan. Žmogus paprasčiausiai padarė sąmoningą sprendimą taip tikėti, kaip tiki jis, tačiau pats faktas, kad žmogus tuo tiki, visiškai nekalba apie to dalyko priskyrimą Dievui, visiškai neįrodo to dalyko dievotumo. Tiesiog žmogus padarė sprendimą, ir jis neketina kvestionuoti šio savo sprendimo, juo labiau pradėti tirti jį… Tokiu būdu žmogus pats įlenda į savo paties bei sau pačiam pastatytus spąstus…