Žymos
Kartais, pokalbiuose su kitais krikščionimis, išgirsti visokių paradoksalių minčių. Viena jų, pvz. , yra apie tai, kad neva pradžioje nebuvo išvis jokių kitų konfesijų, išskyrus katalikus. 
Na, čia kalbama tuomet, kai pokalbis yra apie vadinamą ekumenizmą ir pan. Taigi, kelis kartus teko išgirsti panašias idėjas. Na, jei bandyti ta tema pajuokauti, tai pasakyčiau, kad, matomai, tiek apaštalas Petras, tiek apaštalas Paulius arba kiti tuometiniai Jėzaus mokiniai labai nustebtų (jei aplamai nepasipiktintų), jei juos kas nors priskirtų prie katalikų 
… Juokai juokais, tačiau, jei rimtai, tai tokia religinė struktūra, kaip katalikybė, tiek istoriškai, tiek religine prasme, atsirado tik po kelių amžių nuo Jėzaus laikų. Vėliau jau, pagonių imperatoriaus Konstantino (Saulės garbintojo) valdymo laikotarpiu, ši religine sistema tapo religine- politine, na, ir be abejo, imperine. Ne ką pakitusi, ji tokia išliko iki šių dienų. Kas be ko, sieti apaštalą Petrą ar kitus Jėzaus mokinius su priklausomybe šiai sistemai yra didelis nonsensas bei faktų iškraipymas. Katalikų dogmos dirbtinai pritempia istoriją prie katalikybės idėjų, biblines tiesas prie imperinės religijos siekių. Būtent taip, pvz. , atsirado legendos apie apaštalą Petrą, kaip neva pirmąjį Romos popiežių, nors jokie rimti šaltiniai to niekada negalėjo patvirtinti. Visuomet, kai katalikų teologai gina kažkokias savo dogmas, jie jas gina, kaip “įrodymą” pateikdami savo gi “šaltinius”. Taip yra ne tik Petro klausimu, bet ir, pvz. , su Marijos, Jėzaus mamos, “ėmimo dangun” legenda (su rožėmis ir visais kitais priedėliais), bei aplamai, galima teigti, kad taip yra su dauguma katalikų dogmų. Tiesiog, akivaizdžiai matoma, kad objektyvių įrodymų pateikimas nėra būdingas katalikybei- tai yra tiesiog nenaudinga šiai struktūrai. Na, ankstesniais laikais žmonėms pakakdavo ir tokių “įrodymų”: žmonės buvo tamsūs, neišsilavinę, juo labiau, kad ši religinė sistema draudė turėti biblinį pažinimą: Bibliją buvo uždrausta ne tik skaityti, bet ir turėti. Kiekvienas, kuris nepaklusdavo šiam draudimui, buvo sudegintas inkvizicijos laužuose… Tais laikais tiesa kainuodavo gyvybę… Mūsų laikais tai yra nepakankamai įvertinama, nors Bibliją laisvai galima nusipirkti daugelyje knygynų, net ir pasaulietiškų.
Trumpam dar grįžtant prie dogmų. Katalikybėje jos dažniausiai atsiranda gana paprastai: surenkamas susirinkimas (vadinamas Visuotiniu), vyksta diskusijos, tam tikri balsavimai, kitos procedūros, kurių esmė yra maždaug tokia: mes susirinkom, mes nusprendėm, todėl nuo šiol bus taip, taip ir taip… Viskas, taškas. Taip atsirado tiek pati katalikybė, taip atsirado ir deivės Marijos pagoniškas kultas (beje, kuris, galima sakyti, ir yra katalikybės šerdis), panašiai reikalai vyksta ir dabar. Beje, ypatingai ryškus katalikybėje yra ir valdžios siekimo faktorius. Na, suprantu, anot katalikų, jei neva Petras- Romos popiežius (identiška imperatoriui), tai neva Romos imperijos teisių perėmėja ir paveldėtoja yra Romos (vėl Romos ) katalikybė… Žodžiu, kur tik Roma, ten atseit, valdžia… O kaip tai siejasi su krikščionybe, ir aplamai, Jėzaus mokymu? O gi, niekaip… Jėzus juk nemokė, kaip užgrobti valdžią ar jos siekti. Jėzaus, beje, savo laiku klausė panašių dalykų apie valdžią, ne kurios mamytės norėjo net savo sūnaitėlius prastumti arčiau prie valdžios lovio ir visokeriopai aprūpinto gyvenimo, (Mato 20: 20- 28), tačiau Jėzus tokiems žmonėms aiškino, kad Jo karalystėje viskas vyksta ne taip, kaip žmonių karalystėje- žmonių karalystės principai nepriimtini Jėzaus karalystėje (Bažnyčioje- taip pat).
Mato 20: 25- 28
“Jūs žinote, kad pagonių valdovai jiems viešpatauja ir didieji juos valdo.
Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas,
ir kas nori būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.
Ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį”.
