Kai niekinamas ir žudomas žmogus ima ploti katutėm gindamas, užtardamas ir liaupsindamas savo kankintojus, tai liudija tik viena: kad su to žmogaus vidiniu pasauliu buvo stipriai padirbėta…
Tiek stipriai,kad jis nesuvokia esąs niekinamas ir žudomas ir apie save mąsto kaip apie neva laisvą žmogų. Kalėjimas, kuriame jis realybėje gyvena, jam atrodo kaip laisvės oazė. Bet taip yra tik iki laiko…
Tai nėra apie kažkokį konkretų žmogų. Tai- apie mus visus…
Iki tam tikro laiko mes manome, kad esame laisvi. Bet ateina ta diena X, kai mes akivaizdžiai regime ir suvokiame, kad mūsų tariama laisvė iš tikrųjų yra pats tikriausias kalėjimas. Pamatome, kad ta “laisvė” pavergia mus tiek, kad mūsų gyvenimai sužlunga. Ir tik tuomet, kai tai įvyksta, mes ieškome pagalbos. Taigi, atsidurti kalėjime dar nebūtinai yra visko pabaiga. Ar pratęsimas bus, priklauso nuo mūsų sprendimo priimti Dievo pagalbą Kristaus asmenyje ar ją atmesti. Pirmu atveju gyvenimas atgims ir tęsis toliau, antru gi- laukia mirtis… Pirmiausia dvasinė, o jau po to ir fizinė. Tad pasirinkimas visuomet yra. Make your choice…
Make your choice…
30 Antradienis Geg 2017
Posted in Mintys
