Žymos

,


Mato 5:21-24

“Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta: ‘Nežudyk’; o kas nužudo, turės atsakyti teisme.
O Aš jums sakau: kas be reikalo pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi’, turės stoti prieš sinedrioną. O kas sako: ‘Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį.
Todėl jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave,
palik savo dovaną ten prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su savo broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.

Manau, kad nieko naujo nepasakysiu ta tema, bet visgi norisi porą žodžių tart. Esu įsitikinęs, kad nemaža dalis mūsų nusidedame būtent šioje vietoje. Iš kur žinau?Visų pirma, aš pats nekart suklupau čia… Ir todėl gal turiu šiokią tokią teisę apie tai kalbėt… Na, žinoma, jei pradėt čia šnekėt apie visokius krislus ir rąstus… Bet čia kita tema…
Man, kaip manau ir nemažai daliai kitų krikščionių yra tekę būt tokioje situacijoje. Štai bažnyčios susirinkimas- visi gieda, šlovina- o tau “на душе кошки скребут“… Lygtai bandai prisijungt prie visų- bet sąžinė neleidžia. Ir tokia savijauta yra gerai. Būtų blogiau, jei jaustumeis puikiai… Ačiū Dievui už sąžinę, kuri mums primena, kad tarp mūsų ir kažkokio konkretaus žmogaus yra tam tikra praraja- kažkoks mažas ar didelis konfliktas, neatleidimas ir pan. Tų dalykų gali būti daug, bet jie nuodija mūsų gyvenimą. Jie atima iš mūsų ramybę ir pasėja kartėlio sėklas. Nebūtinai netgi tai turi būti kažkokie konfliktai tarp žmonių. Tai gali būti ir sena nuodėmė mumyse, kurios neatidavėme Dievui ir kuria paslapčia nuo visų vis dar mėgaujamės. Nuo visų, bet ne nuo Dievo. Mes žinome tai. Ir tai žinodami, mes nesijausime gerai. Galiu tai pasakyt iš savo gyvenimo praktikos- niekada nebuvau laimingas, kai ką nors bandžiau slėpt nuo Dievo ir nuo žmonių… Atvirkščiai, buvau visiškai sugniuždytas tos kaltės ir nenoro tai pripažint… Panašiai turbūt jautėsi ir Dovydas, todėl rašė štai taip:

Psalmių 32:3-6

Kol tylėjau, nyko mano kaulai nuo kasdieninio mano vaitojimo.
Dieną ir naktį sunkiai slėgė mane Tavo ranka. Mano jėgos seko, lyg vasaros kaitros džiovinamos.
Savo nuodėmę Tau išpažinau ir savo kaltės neslėpiau. Tariau: “Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui”. Tada atleidai man kaltę.
Dėl to kiekvienas teisusis melsis Tau, kai Tave galima surasti, kol didelis tvanas nepriartėjo prie jų.

Užtat koks palaiminimas iš Dievo yra atgaila ir Jo atleidimas… Tai tegali suprast tik tas, kas tai pergyveno savo kailiu…

Psalmių 32:10

Daug kančių turi nedorėlis, bet tas, kuris pasitiki Viešpačiu, bus apsuptas gailestingumo.

Psalmių 34:18

Daug bėdų patiria teisusis, bet iš visų jį išgelbsti Viešpats.

Toks va paradoksas… Abu patiria sunkumų, bėdų… Bet tas, kuris nusižemina atgailoje prieš Viešpatį- susilaukia gailestingumo…

Psalmių 116:1-9

Myliu Viešpatį, nes Jis išklausė mano maldavimą.
Jis palenkė į mane savo ausį, todėl šauksiuosi Jo, kol gyvas būsiu.
Mirties skausmai apsupo mane, pragaro kančios apėmė mane; kenčiau vargą ir skausmus.
Viešpaties vardo šaukiausi: “Viešpatie, išlaisvink mano sielą!”
Maloningas yra Viešpats ir teisus, gailestingas mūsų Dievas.
Viešpats apsaugo paprastąjį; suvargęs buvau, o Jis man padėjo.
Nurimk, mano siela, nes Viešpats padarė tau gera!
Tu išlaisvinai nuo mirties mano sielą, nuo ašarų – mano akis, nuo suklupimo – mano kojas.
Aš vaikščiosiu Viešpaties akivaizdoje gyvųjų šalyje.

Psalmių 18:25-27

Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam – tobulas,
tyram Tu pasirodai tyras, su sukčiumi elgiesi suktai.
Tu gelbsti prispaustuosius, bet pažemini išdidžius žvilgsnius.

O štai paskutinėj pacituotoj Rašto vietoj man užkliuvo žodžiai “gailestingam Tu pasirodai gailestingas…“ Na, čia gal vėlgi atskira tema, bet visgi yra vienas momentas- mes negalime atleisti kitam žmogui, kol nebūsime jam gailestingi. Taip pat ir jis mums negalės atleisti dėl to. Kol nematysime poreikio jo pasigailėti- tol neatleisime ir tol tarp mūsų ir to žmogaus, taip pat tarp mūsų ir Dievo bus praraja… Manau, Dievas netgi tam tikrais momentais gali mums nieko nekalbėti. Na, kodėl turėtų?…“Su sukčium elgiesi suktai“… Taikliai pasakyta… Nereikia gal “voliot durniaus“… Viskas ta tema lygtai jau pasakyta- ir esame paliekami savo sąžinės balsui… O ji visgi kalba… Jei ne- tada vargas mums… Ačiū Dievui už šį nuostabų “mechanizmą“ mumyse- sąžinę… Ji- tarytum paties Dievo balsas mumyse… Kalbėk mums, Dieve…

 

Reklama