Žymės

Visi mes turime sunkių klausimų, atsakymų į kuriuos mes neturime. Neretai tie sunkūs klausimai atsiranda tiesiog iš mūsų gyvenimiškos patirties. Kiekvienas tą patirtį turime skirtingą. Štai aš augau be tėvo taip sakant, motina daug dirbo, negalėdama ar nenorėdama skirti vaikui tinkamą dėmesį (dabar niekas nepasakys kaip ten buvo iš tikrųjų), savo laiku lankiau savaitinį darželį… Ir sėkmingai bėgdavau iš jo 🙂 … Taigi, nenuostabu, kad pagrindinis mano “sunkusis” klausimas anuomet buvo “kodėl manęs niekas nemyli ? ” Be abejo, vaikas nieko nenusimano psichologijoje ar visokiose teorijose apie žmonių santykius, tačiau jis puikiai jaučia daugelį dalykų savo vidumi net nebaigęs jokių mokslų. Gyvenimas būna vaiko universitetu ir dėstytoju. O šis “dėstytojas” neretai būna žiauraus elgesio- jis neatsirenka ar tai yra vaikas, ar suaugęs žmogus. Gerai dar, jeigu žmogus iš Dievo malonės patiki Juo- tuomet yra šansas, kad tos vidinės žaizdos bus pagydytos ar bent kažkiek sušvelnintos… O jei žmogus netikintis, tai greičiausiai taip visą gyvenimą ir pragyvena būdamas vidumi neįgalus…

Galima būtų užduoti klausimą: “o kurie čia iš mūsų yra tokie stiprūs ir nepažeisti vidumi, kad jau mums nereikėtų Dievo malonės, gailestingumo ir meilės?” Manyčiau, kad tokių išvis nėra- tad Jėzaus Kristaus gelbstinti žinia tarp kitų dalykų turi savyje ir šį gydantį aspektą. Gydomi visų pirma mūsų gyvenimai, likimai, sielos- o ne kūnai… Ir šioje vietoje ypatingai nepaskubėsi. Kiekvieno gyvenimas skirtingas, kiekvienas atvejis vis kitoks, tad čia kažkokių formulių tikrai nėra ir negali būti. Na nebent vienintelė “formulė”- būti atviram ir prieinamam Dievui ir žmonėms. Kitaip sakant, nuoširdžiam… Tad čia vėlgi norėčiau pakartoti savo mėgstamą frazę- “štai čia yra stebuklai”… Pakeisti žmonių gyvenimai yra stebuklai. Tai yra tada, kai anksčiau buvę vidumi neįgalūs, silpni žmonės atsistoja ant kojų remdamiesi ne “keturiomis” kaip anksčiau, bet, pasitikėdami Dievo malone ir ją priimdami į savo gyvenimą, pradeda gyventi savistovį ,savarankišką, pilnavertį gyvenimą, į kurį įeina tokie dalykai kaip atsakomybė už save ir artimuosius, sąmoningi pasirinkimai, savo nuomonės turėjimas ir pan. Na tokie dalykai tikrai verti to, kad Dievas būtų pašlovintas…
Beje, kas liečia klausimus ir atsakymus, tai vieną dieną mes išgirstame vienintelį Dievo atsakymą į mūsų sunkius klausimus, mūsų skriaudas, žaizdas… Tas atsakymas visą laiką būna toks pat- atleisk… Ir, einant laikui, mes po truputį tą Dievo atsakymą “prisijaukinam”- tuomet jis mums tampa savas ir mielas. Pagaliau, vieną dieną mes suvokiame, kad tai ir yra tas kelias, kuriuo eidami patiriame savo pačių išgydymą… Atleisti kitiems- kad pačiam būtų atleista…

Kunigų 19:18

Nekeršykite ir atleiskite savo artimui. Mylėkite savo artimą kaip patys save. Aš esu Viešpats.

Morkaus 11:25-26

Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas, kuris danguje, galėtų jums atleisti jūsų nusižengimus.Bet jeigu jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas, kuris danguje, neatleis jūsų nusižengimų”.

Kolosiečiams 3:13

Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite.

Reklama