Žymos

,

Nežinau, kaip kam, bet man būna taip, kad dažnai sapnuoju tą patį sapną… Pabudęs, dažniausiai jo turinio net nepamenu, nors lieka kažkoks supratimas, kad esu tą sapną jau sapnavęs. Kartais atsimenu sapną labai trumpai: kai prabundu, jau po kokių 10 minučių jį pamirštu. Todėl, jei sapnas mane sujaudino, prabudęs, skubu jį papasakoti ryte žmonai. Nors būna ir taip, kad bepasakojant, sapnas išblėsta:). O jei visgi pavyksta jo nepamiršti, kartais iš to išsirutulioja visai įdomi ir kartais netrumpa diskusija:). Ir tik labai retais atvejais būna taip, kad sapną prisimenu ilgai. Taip gal buvo aplamai kokių keletą kartų gyvenime.
Beje, nesu iš tų prietaringų “sapnuotojų“, neskubu daryti jokių išvadų dėl sapno turinio. Nors ir žinau, kad Dievas gali kalbėti ir tokiu būdu… Yra buvę gal tik keletas atvejų, kai savo viduje turėjau tam tikrą žinojimą, užtikrintumą, kad tai- Dievo darbas. Tuo labiau, kad sapno turinys atitiko Biblijos nuostatas.
Aplamai, iš Biblijos puslapių galime suprasti, kad Dievas mums kalba apie sapnus dvejopai. Pirmu atveju- sapnai atėję iš Dievo, kaip ir aplamai, viskas, kas ateina iš Dievo, atneša ramybę, paguodą, kartais apkaltinimą dėl nuodėmės ir po to sekančią atgailą, antru- apgaulingi, iš piktojo, skirti mus įbauginti, apgauti, atimti ramybę ir pan. Biblija mus moko nepasitikėti sapnais, nepriimti jų už gryną pinigą, tikrinti juos Dievo Žodžio šviesoje. Antra vertus, manau, jei įpulsime į tam tikrą sapnų aiškinimo savo jėgomis duobę ir kiekvieną kartą susapnavę, drebėsime it epušė, lauksime sapno išsipildymo, tai tuomet niekuo nesiskirsime nuo prietaringų netikinčiųjų, kurie turi net specialią literatūrą ir metodus sapnams “aiškinti“. Manau, vargas, kai tikintis žmogus tebeseka tais prietarais…
O su pasikartojančiais sapnais, manau, yra viskas normalu. Žinoma, jei tik jie atneša tikrai žinią iš Dievo. Tokiu atveju, kaip sakoma, kartojimas- mokslų motina:). Beje, labai teisingas posakis. Ir Pats Dievas panaudoja  šį principą, dirbdamas su mumis, su mūsų charakteriu ir pan. Jei kažką praleidome ir kažko neišmokome, reikia vėl sugrįžti prie problemos šaknų ir pradėti iš naujo. Ir, ačiū Dievui, kad bent Jis mus ragina mokytis, nes kartais patys to tikrai nedarytume:). Tad,matyt, kartais Dievas su mumis elgiasi kaip kantrus mokytojas su mokinukais:). Neišmokai pamokos? Pasiliksi po pamokų… 🙂 Beje, man patinka vienas tarybinių laikų animacinis filmukas, kuris taip ir vadinasi “Neišmoktų pamokų šalyje“. Jame puikiai pavaizduota ši problema. Tai mes būname tie nenuoramos viktorai perestukinai :)… Nors panašiai būna ne tik filmuose ar sapnuose, bet ir realiame gyvenime. Jei bėgame nuo kažko, ką visgi turime išmokti, arba jei vengiame daryti tai, ką Dievas mus ragina daryti, niekur ypatingai nepabėgsime. Po kurio laiko, anksčiau ar vėliau grįšime (tiksliau, būsime sugrąžinti Dievo) į pradinę padėtį. Geriausias pavyzdys čia- pranašo Jonos istorija. Bet esu ir aš tuos dalykus pergyvenęs nekart… Irgi teko pabūti “silkės“ pilve:). Beje, kai ten jau pabūni, ištrūkęs antrą kartą jau ten kažkaip nebenori :). Jau būni kitoks… Jau kažką išmokęs. Pagavęs “cinkelį“:). Tad, galima teigti, kad tam kartui Dievas pasiekė Savo tikslą… Ir ačiū Dievui, kad ne aš pasiekiau… Taip pat, kad ne aš nugalėjau, bet Jis… Kai nugali žmogus (žinoma, sąlyginai nugali), tai yra jo tragedija ir nešlovė. Nes, iš tikrųjų, jis pralaimi ir žlunga. Ir ta tariama žmogaus “pergalė“ tėra tai, kad Dievas gerbia žmogaus apsisprendimą eiti savais keliais. Gerbia, bet įvertina bei atlygina už tai žmogui savaip… Beje, teisingai atlygina. Nuo tokio “atlyginimo“ žmogus kenčia amžinas kančias pragare, atskirtas nuo Dievo malonės… Ir tame pasireiškia ne kas kita, bet Dievo teisingumas.
Jei dar sugrįžti prie sapnų, tai aš beje, asmeniškai turiu tokį gana skeptišką požiūrį į juos ir tai, manau, iš dalies gelbsti nuo prietaringumo. Iš kitos pusės, žinodamas, kad Dievas gali kalbėti ir per sapnus, neatmetu tokios galimybės. Dažniausiai galima labai paprastai atsijoti sapnus: jei sapnas skatina gyventi dievotą gyvenimą, kalba apie tikėjimą, atgailą, gailestingumą, ragina kažko atsiprašyti, nėra abejonių, kad tai Dievo inspiruoti dalykai. Jei sapnas slegiantis,pilnas nevilties, pykčio, keršto, geidulių, baimės ir neužtikrintumo, o taip pat neadekvataus, sureikšminto požiūrio į save, tada galima drąsiai teigti, kad tai- iš piktojo. Man asmeniškai tekdavo sapnuoti ir vienokius, ir kitokius sapnus- ir apsieidavau dažniausiai be didelės jų “analizės“, tiesiog jau iškart matydamas sapno intenciją. O šiaip, man Dievas ir Šv.Raštas yra žymiai didesnis autoritetas nei sapnai. Ir remtis sapnais, o ne Dievu, duodančiu tuos sapnus- didelė klaida. Tai yra stabmeldystė ir klaida- kai garbiname tai, ką Dievas mums dovanoja arba Dievo veikimo būdus ir principus. Kas tai bebūtų: ar Dvasios dovanos, ar materialiniai dalykai, ar draugai, šeima, vaikai ar konkretus tarnavimas- visa tai nėra ir neturi būti aukščiau Davėjo, Dievo… Vargas jei yra kitaip…

Jeremijo  29:8

Nesiduokite suvedžiojami savo pranašų, kurie yra tarp jūsų, nė žynių, nekreipkite dėmesio į savo sapnus, kuriuos jūs sapnuojate.

Jeremijo 23:25-32

Aš girdėjau, ką kalbėjo pranašai, pranašaudami mano vardu melą ir sakydami: ‘Sapnavau, sapnavau!’
Ar ilgai tai bus širdyse pranašų, kurie pranašauja melą ir apgaulę?
Jie siekia, kad mano tauta pamirštų mane dėl jų sapnų, kuriuos jie pasakoja vieni kitiems, kaip jų tėvai pamiršo mane dėl Baalo.
Pranašas, kuris turi sapną, tepasakoja sapną, o kas turi mano žodį, teskelbia jį ištikimai. Ką šiaudai turi bendro su kviečių grūdais?” – sako Viešpats.
“Argi mano žodis nėra kaip ugnis? Argi jis nėra kaip kūjis, sutrupinantis uolą?Aš esu prieš pranašus, kurie vagia mano žodžius vienas nuo kito!Aš esu prieš pranašus, kurie savo liežuviu sako: ‘Jis pasakė’.
Aš esu prieš tuos, kurie pranašauja melagingus sapnus. Jie pasakoja ir klaidina mano tautą savo lengvabūdiškais melais. Aš nesiunčiau jų ir jiems neįsakiau; jie visi yra nenaudingi šitai tautai”, – sako Viešpats.