Žymos

,

Geras straipsnis LRyte.Pora man labiausiai įstrigusių ištraukų…

**************

Kovo 11-oji – proga atsigręžti į praeitį ir įvertinti buvusius lūkesčius. Atgimimo metais svajojome apie rinkos ekonomiką, bet gavome kitą prekę – rinkos visuomenę. A.Jokubaitis tokią sistemą vadina totalitaristine. Skirtumas nuo sovietmečio tik tas, kad patys individai įstato save į tam tikras kultūros formas, kurios juos prievartauja.

**************

Laisvė negali išlikti be pareigos. Mums reikia pereiti prie neokonservatorių sugalvoto šūkio „jokių teisių be pareigų“. Turime sugriauti liberalų negatyvios laisvės kultą, kai kalbama vien tik apie laisvę „nuo“, bet bijoma klausti „kam ta laisvė?“
***************
Kalbame apie laisvę, bet retai susimąstome apie „laisvas“ nelaisvės formas. Pagalvokite, kaip elgiasi žmogus, kuriam reikia atiduoti paskolą bankui. Pagalvokite, kaip jis organizuoja savo karjerą, kaip pradeda bijoti tam tikrų dalykų ir jų nedaryti, kaip tampa politiškai korektiškas. Tai naujo tipo disciplanarinė visuomenė. Skirtumas nuo sovietmečio tik tas, kad dabar patys individai savo noru įstato save į tam tikras kultūrinio gyvenimo formas, kurios juos prievartauja. Ir įdomiausia, kad ta prievarta jiems yra tokia miela, kad jie jos net nevadina prievarta. Nebent tam tikrose situacijose, kai pradeda jausti, kad našta per sunki ar prireikia psichiatro pagalbos.
**************

Krikščionybė daugybę amžių reikalauja nuolatos stebėti savo mintis, žodžius, darbus ir nusidėjimus. Rezultatai nėra įspūdingi. Tačiau, kas atsitiks, kai šis reikalavimas visiškai išnyks iš mūsų viešojo gyvenimo?
***************

– Dauguma mūsų politinių sąvokų yra paimtos iš teologijos. Kas pasakė, kad „kiekvienas tegul elgiasi pagal savo įsitikinimą“, ir „visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė“? Ne koks nors dabartinis Vilniaus liberalas, bet apaštalas Paulius. Liberalizmas didele dalimi yra krikščionybės kūdikis.

Tie, kurie šiandien Italijoje nori pašalinti kryžių iš mokyklos, užmiršta, kad šis simbolis kviečia kovoti su dvasinio blogio jėgomis.
***************

Šiais laikais pasityčiojimas iš Dievo kartais suprantamas kaip laisvė. Netikintieji nenori suprasti, kad tikinčiajam Dievas, kurio jis nemato akimis, yra tikrovė, tikresnė už bet ką kitą.
Sekuliari visuomenė šiandien verčia tikinčiuosius jausti „kognityvinį disonansą“ – tarsi tikėdami jie darytų kažką negero. Į juos dažnai žvelgiama panašiai kaip sovietmečiu – kaip į atsilikėlius. Taip neturėtų būti. Tikintieji turi kitokį tikrovės tikroviškumo supratimą. Religija nekonkuruoja su mokslu, tačiau ji gali suteikti tai, ko mokslas nesuteikia – gyvenimo prasmę.

******************************************

Jei jau kažką pakomentuoti apie tas teises be pareigų, tai to geriausias pavyzdys- padėtis mokyklose ir aplamai, šeimose kur auga vaikai. Nauji liberalūs vaikų bei jaunimo auklėjimo ir ugdymo vėjai dabar jau nėra priimami su tuo entuziazmu kaip buvo pradžioje, nes jau patys tokių metodų vaisiai kalba patys už save. Ar maža pavyzdžių, kai mokykloje iš mokytojų yra pasityčiojama ir šie neturi teisės net apsiginti griežtesniu žodžiu ar bausminėmis sankcijomis? Už pelnytai mokiniui parašytą žemesnį pažymį mokytojai kartais susilaukia ne tik grasinimų susidoroti, bet ir atviro smurto… Ir ne visada tai būna tik žodžiai…
Jei kažką pasakyti apie tikėjimą ir tikinčiuosius, tai sutinku- dažną kartą tikintis žmogus priimamas visuomenėje kaip atgyvena ar kažkokia anomalija. Pats esu su tokiu požiūriu susidūręs. Kartais net juokinga būna stebėti žmogaus reakciją, kai jo paklausiu: kas geriau- kad žmogus būtų narkomanas, alkoholikas, benamis, be vilties ir gyvenantis depresijoje- ar kad jis būtų tikintis, pilnas vilties ir gyvenimo džiaugsmo? Tikrai būna juokinga situacija, nes matai, kad žmogus labai nori pasakyti, kad, jo nuomone, geriau tegu būna pirmas atvejis- bet pats supranta, kad nelogiškai nuskambėtų :)… Na, tiesa, kartais taip ir pasako, bet žinoma, paslepia savo tikrąją nuomonę po nevykusiu sąmoju, nes nenori pripažinti to fakto, kad visgi, tikėjimas yra žymiai pranašesnis dalykas nei gyvenimas be vilties. Žmogus, manau, ir pats neretai norėtų gyventi kitaip, neslegiamas depresijos ir jį pavergiančių kenksmingų įpročių, tačiau pats to padaryti negali, o atsiduoti Dievui tuo metu irgi nedrįsta. Pagaliau, ir visuomenės spaudimas daro savo įtaką…
Reklama