Žymės

, , , ,

Vakar namų grupėje skaitėm vienos knygos ištrauką. Tiesą sakant, jos tema mane domina, nes pastaruoju metu apie tai domiuosi, bet va, pats tos knygos stilius bent jau man “atmušė” norą ją perskaityti visą. Tiesiog supratau, kad tokiu būdu, kaip ta tema yra pateikta, jos nesuprasiu. Taip jau kartais būna, kad dominantis dalykas tampa atstumiančiu, kai tas dalykas įvilktas į pernelyg sudėtingą pavidalą, kurio šiaip paprastame gyvenime nebūna. Matyt, dėl tos pačios priežasties žmonėms yra nuobodus ir negyvas tikinčiųjų skelbiamas “teorinis ir sausas” religinis Kristus. Nežinau, kaip kam šioj vietoj atrodo, bet aš netikiu negyvu Jėzumi- tokiu, kuris vien lakstė savo metu po Izraelį, šen bei ten paberdamas porą frazių- atrodytų lyg neturėtų namų,draugų ir sugebėjimo betarpiškai bendrauti. Manau, kad buvo priešingai… Čia tiesiog mes patys tokiu Jį padarome perskaitę tai, kas parašyta Evangelijose. Kino filmų režisieriai ir aktoriai nusprendžia dažniausiai neiti toliau ir apsiriboja tik tuo,kad perteikia statišką “popierinį” Kristaus paveikslą. Sunku net patikėt, kad toks religinis, šaltas ir bejausmis filmų Jėzus gali atjaust ir nesmerkt paleistuvės, prikelti Lozorių, o ką jau kalbėti apie kryžių… Žinoma, kad tikrovėje taip nebuvo. Yra ir tų pačių filmų, perteikiančių kitokį, gyvenimišką Jėzaus paveikslą. Neįmanoma iš Jėzaus atimti dieviškumo arba žmogiškumo… Pagaliau juk, Jėzus ir yra ir Dievas, ir žmogus… Tikras Dievas ir tikras Žmogus… Atmetant dievišką pusę, lieka vargana arijoniška filosofinė parodija ir nėra mums tame išgelbėjimo vilties. Jei mes neigiam žmogišką Jėzaus prigimtį, patys savyje prarandame viltį būti priimti Dievo, nematom tame savęs kaip žmonių, mylimų Dievo kūrinių, nepagaunam tam tikro “kampo”, nes juk pagaliau toks ir buvo Dievo tobulas planas- nuodėmę, atėjusią per žmogų, pasmerkti taip pat žmoguje… Šiuo klausimu dviračio jau nebeišrasime… O kas liečia hermeneutinius klystkelius- tie, kas iš Dievo malonės kažką tame “raukia” ir bando kitus pagal savo kurpalį daryt, tegu dažniau būtent apie kitus ir pagalvoja… Pagaliau, perfrazavus Pauliaus žodžius, ar tarp mūsų daug rasime tokių “raukiančių”?.. Kas gi pagaliau mes, tikintieji, esame ? Kokio Kristaus mums reikia? Filosofinio? Ar visgi to tikro, gyvo? Koks Jis ir yra šiaip jau… Va tokios mintys…

Advertisements