Žymos

,

Ištraukos iš Delfi straipsnio.

Anatolijus Lapinskas

Vilniui reikia ne pafilosofavimų, bet tvarkos

V.Adamkaus žodžiai: „skauda širdį dėl apšiurusių Kauno pastatų, tamsių ir duobėtų gatvių, valdžios neveiklumo… Vytauto Didžiojo karo muziejus, kuris gali kelti pasididžiavimą architektūros požiūriu, taip pat atrodo gailesčio vertas“.
Betgi, gerbiamieji, visą tai galima pasakyti ir apie Vilnių! Apšiurusių pastatų, vos gyvų šimtamečių medinių lūšnų, namų vaiduoklių, pasibaisėtinos netvarkos netgi sostinės centre – kiek tik nori. Vilniaus senamiestis, pagrįstai keliantis mūsų pasididžiavimą, deja, nėra ta vieta, kurioje būtų malonu, kaip Paryžiuje, Rygoje ar Taline paslankioti visomis jo gatvelėmis, pasidžiaugti istorine miesto aura, pasigrožėti mažąja architektūra, o nuo aukštesnės vietos ir viso senamiesčio vaizdu, pasigėrėti, taip sakant, sustingusia Vilniaus architektūros muzika…
Apie kitus sostinės rajonus iš viso nėra ko kalbėti, ten akis bado dar didesni šiukšlynai, dešimtmečiais neremontuojama namų išorė, nosį riečia spontaniškai atsirandančių išviečių kvapai. Kažkur buvo rašyta apie Vilnių mylintį žydą, kuris atvažiavęs į gimtinę po 30 metų rado tas pačias, ant vieno vyrio besilaikančias namo duris, apgriuvusius kiemo sandėliukus ir tą pačią vietos alkoholikų išvietę už jų. Beveik garantija, kad ir dar po 30 metų tas Vilniaus senamiesčio (UNESCO objekto!) kiemas atrodys lygiai taip pat. Ne tik kiemas, bet ir ištisos gatvės, miesto kvartalai ar net visas Vilniaus Šnipiškių rajonas su lauko tualetais, griūvančiomis lūšnomis, namais vaiduokliais, tapusiais valkatų prieglaudomis liks tokiais ko gero dar šimtą metų.
Beje, apie tas pačias Šnipiškes rašo ir minėtieji DELFI rašytojai. “Čia, viduryje Europos kultūros sostinės… regėjau lauko tualetus, apie asfaltą niekuomet nieko negirdėjusias gatves, vandens šulinius, sulinkusius namų stogus… šiame kaime niekuomet nebūta šiukšliadėžės“. Šie žodžiai tarsi kaltinamasis nuosprendis miesto valdžiai. Bet ar nuo jų pasakymo kas nors pasikeis?
Artimiausiais dešimtmečiais, greičiausiai, niekas nesikeis. Jau vien dėl to, kad Lietuvoje galioja vienas kvailiausių įstatymų Europoje, pagal kurį kiekvienas iki 1940 metų statytas pastatas, įskaitant ir lauko tualetus, yra laikomas istoriniu paminklu, kurio griauti nevalia. Todėl Vilnius buvo, yra ir dar daug dešimtmečių liks lūšnų ir griuvėsių miestu – Rusijos gubernijos iliustracija. Paeikite nors šimtą metrų nuo naujųjų Vilniaus dangoraižių į tas pačias Šnipiškių gatveles ir kas minutę galėsite įsitikinti griuvėsių miesto realybe. Kol neatsiras, kaip XIX amžiaus Paryžiuje drąsus architektas Georgas Eugene’as Hausmannas, nugriovęs ištisus Paryžiaus kloakų kvartalus ir jau prieš du šimtmečius suformavęs dabartinį modernaus ir puikiai tvarkomo Paryžiaus vaizdą.