Žymos

, , ,

Keletas ištraukų iš vieno interviu su “dvasingu“ žmogumi.

1 interviu dalis

2 interviu dalis

Tikrai nesimaivau, kai sakau, kad neturiu nei principų, nei jausmų, todėl ir nesu patyręs jokių ribinių situacijų. Mano išeities taškas yra Aš matau, kurį priešinu keltogermaniškajai – dekartiškajai, krikščioniškajai ir technologinei – metafizikai, netgi polemiškai priešinu. Šios metafizikos, kaip pats puikiai žinai, išeities taškas yra Aš tikiu arba Aš mąstau (nors iš esmės mąstyti ir tikėti yra tas pat), o mano išeities taškas yra Aš matau. Kitaip tariant, man svarbiau tai, ką aš tiesiogiai matau, o tai, kas vadinama mąstymu, tikėjimu ar kalba, man yra antraeilis ir antrarūšis dalykas – aklųjų dalia. Man tai galų gale nėra net svarbu.

*****

Man Kierkegaard’as ir dabar išlieka Mokytojas iš didžiosios raidės, mano brangiausias mokytojas šiame pasaulyje.

*****

– Aš esu religingas žmogus (mano galva, nereligingų žmonių apskritai niekada nebuvo, nėra ir nebus), bet dievų yra daug, o labiausiai iš jų man svetimas ir atgrasus yra siroafrikiečių, t. y. vadinamųjų krikščionių, dievas. Bet pirmiausia pacituosiu Baudrillard’ą, jis daug geriau už mane pasakė: Dievas yra, bet aš juo netikiu. Arba, jeigu nori, priešingai: Dievo nėra, bet aš juo tikiu. Bet man geriau patinka pirmas. Pats žinai, dievų yra tūkstančiai. Mano dievas yra šio pasaulio dievas. Mano dievo altoriai yra ąžuolai, miškeliai, laukai, drebulynai, žydinčios obelys, upeliai, ežerai, žolynai, kalvos, ūkanos ir upėtakiai. Saulė yra mano dievas, debesys yra mano dievas. Štai vienas mano dievulis gyvena Grūdos upelio sietuvėlėje, kiek žemiau Marcinkonių; jei nori, nuvešiu ir parodysiu. Krikščioniškoji dievo samprata, mano galva, yra šventvagiška, beveik ateistinė. Juk krikščionybė atsiranda ir skleidžiasi kaip neapykanta nežmogiškumui arba kaip neapykanta gamtai, pasakykime tuo nuzulintu žodžiu, nežmogiškajai gamtai.
*****************
Dar vienas A. Šliogerio “išminties“  “perliukas“ yra šis straipsnis. Žinau krikščionių, kurie studijuoja šiuo žmogaus veikalus ne mažiau nei Pauliaus laiškus ir mato juose nežemiškas vertybes… Užteršti dvasiniai šuliniai, iš kurių semiame vandenį, apnuodija mus ne blogiau už nitratus ar šviną.

*****************

Ką gi iš esmės teigia šis mūsų tautos išgirtasis šiuolaikinis “šviesuliukas“? Ogi nieko naujo, konstruktyvaus ir statydinančio, tik išsako savo vidinį nihilizmą ir cinizmą Dievo pusėn. Tai nėra nauja.. Lietuva jau matė tokių “šviesuolių“ ir tokios “išminties“ ir anksčiau. Galima prisiminti kad ir Vydūną… Tai nėra “išmintis iš aukštybių“ (Jokūbo 3:15). O pasakymas “mano dievas yra šio pasaulio dievas“ tiksliai atspindi šio žmogaus (A. Šliogerio) dvasinę priklausomybę. Tad nėra nieko keisto, jei jis teigia ir išpažįsta tik tai, kieno mokinys ir vergas yra.

1 Korintiečiams 1:20-25

Kur išminčius? Kur Rašto žinovas? Kur šio amžiaus tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė šio pasaulio išminties kvailyste?
Kadangi pasaulis išmintimi nepažino Dievo pagal Jo išmintį, tai Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki.

Žydai reikalauja ženklų, graikai ieško išminties,

bet mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, o pagonims – kvailystė.

Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – skelbiame Kristų – Dievo jėgą ir Dievo išmintį.

Dievo kvailystė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė stipresnė už žmones.
Reklama