Žymos

, ,

Esu įsitikinęs, kad tam tikra dalis mūsų, tikinčiųjų, nesame tikintys, nesame krikščionys. O tai gali atsitikti dėl daugelio priežasčių. Visas jas išanalizuoti ar net įvardinti būtų sunku, nes gali būti labai individualių priežasčių, kodėl žmogus tik atrodo esąs krikščionis, nors, iš esmės, toks nėra. Norėčiau paminėti tik vieną iš tų faktorių, lemiančių  tokio žmogaus dvigubą gyvenimą. Turiu omenyje atvejus, kai žmogus tik priima kažkokį vienokį ar kitokį mokymą (neva krikščionišką), ideologiją, o pats savyje neturi tikėjimo Kristumi. Ideologijai patyrus nesėkmę, mokymui  neatlaikius spaudimo iš gyvenimo realybės pusės- ir tų žmonių, kurių visa viltis buvo tame “teisingame“ mokyme, “tikėjimas“ palūžta- jie blaškosi, nesuprasdami kas vyksta, kovoja su nesamais “priešais“, ilgisi tų laikų ir tų išorinių pergyvenimų, kurie juos praeityje padarydavo laimingiausiais pasaulyje. Visos ideologijos šiaip jau yra neilgalaikės, tad anksčiau ar vėliau subliūkšta, o žmogui, kuris įtikėdavo jomis, tuomet būna sunku. Jei tai tikintis žmogus, tai tokiu atveju, tenka pasakyti, kad jis nėra išmokęs gyventi savarankiško dvasinio gyvenimo, savarankiškai sekti Kristumi ir todėl yra priklausomas nuo konkretaus mokymo. Tokio “krikščionio“ tikėjimas yra labai trapus ir pažeidžiamas, nes stovi ne ant Uolos( Kristaus), o ant žmogiško mokymo, kuris yra nepatikimas, nes yra svyruojantis nepastovus, nes priklausomas nuo mokymo likimo. Mokymui kas nors atsitikus, išnyksta tikėjimo pagrindas- dingsta ramybė, užtikrintumas, yra blaškomasi ir ieškoma to, kas buvo ir ko jau nebėra. Čia bėda tame, kad mokymas buvo klaidingai palaikytas Dievu, Jo pažinimu, Jo buvimu ir t.t., o tuo tarpu realaus susidūrimo su Dievu žmogus neturėjo- tik priėmė kažkieno iš anksto sukurptą mokymą, buvo tam tikra prasme krikštytas ne Kristaus vardu, o krikštytas į tą mokymą. Turiu keletą pažįstamų, kurių vidinę būseną galima nusakyti būtent taip: jie yra mokymo aukos ir gyvena šiuo metu pasimetę, neturėdami ramybės. Šiaip jau krikščionis, turėdamas tikėjimo pagrindą patį Kristų, gali nebijoti dėl to pagrindo tvirtumo, nes jis yra nepajudinamas. Viltis, trykštanti iš Kristaus, neapvilia, bet atvirkščiai, suteikia vilties gyvenimo išbandymų sūkuriuose. Tie, kas pasitikime šia viltimi, niekuomet nenusivilsime. Nuvilti gali mūsų pačių apsigavimas, tuomet, kai kažkokį mums įbruktą mokymą palaikome Dievo pažinimu, artumu. Tam mokymui patyrus fiasko, visas tas “artumas“ dingsta- pasirodo, kad pasitikėjome kažkokiais išoriniais, jusliniais(grįstais tam tikrais pergyvenimais) dalykais ir neturėjome tvirto pagrindo po kojomis. Štai dėl ko vėliau bijome, blaškomės, aplink ieškodami panašių pergyvenimų kaip praeityje- nes tik tame matome savo saugumą. Norisi paklausti: o kodėl ne Dieve, kodėl ne Kristuje? Kodėl nepaėmus ir nepradėjus patiems sąmoningai, savarankiškai  ieškoti Dievo, užuot laukus ir ieškoti kažko, kas mums “ant lėkštutės“ pateiks paruoštus atsakymus? Tuo labiau, kad tie pateikti kažkieno atsakymai gali būti labai abejotini… Ar ne geriau suaugti, nebūti vaikais ir gyventi savarankišką  gyvenimą, o ne “varvinti seilę“, laukiant, kol kas nors numes Dievo pažinimo “kaulą“( ir tą patį neaiškios kilmės)?.. Nes kartais tenka pastebėti, kad kai kurie iš mūsų visiškai nesusigaudome tame kas vyksta, nors, žiūrint laiko, kiek esame bažnyčioje, turėtume jau nemažai ką raukti… Bet, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, iš mūsų ištrykšta visai ne tikėjimas Kristumi, o išlenda kažkokie prietarai, įvairių mokymų ir perskaitytų knygų miksas (truputis iš čia, truputis iš ten), įvairios nuogirdos ir visokios “bobučių pasakos“… Tuomet galime vaikščioti nuo vieno konsultanto iki kito- ir vis negauti norimo atsakymo, o patys nesivargindami jo ieškoti pas Dievą. Man gaila žmonių, kurie vis dar pasitiki mokymais ir ideologija, ir visa tai iškelia aukščiau už Dievą. Kartais mane nustebina kai kurie draugai, kai ima klausinėti klausimų, kuriuos tegali klausinėti naujatikis arba ir visai apie krikščionybę neraukiantis žmogus, o ne tas, kuris sėdi bažnyčioje apie 20 metų… Bet yra kaip yra- ne visi turi vienodą sąmoningą tikėjimą. Juk ir aš pats toli gražu ne iškart pradėjau sąmoningai ieškoti esmės, o ilgą laiką gyvenau panašiai kaip ir kiti krikščionys- jaučiausi saugus mane supusiame “idealiame“ mokyme, iš dalies mane netgi nelabai galima buvo pavadinti tikinčiu. Taip, žinojau pakankamai kas priklauso pagal tą mokymą, bet vargu ar turėjau tą tikrą nuoširdų tikėjimą. Po truputį pradėjo ateiti suvokimas, kad Dievas nepriklauso nuo mokymo, ir kad netgi mokymo krachas nereiškia tikėjimo kracho, nes dar yra Dievas, kuris negyvena mokyme. Taigi, labai lėtai, bet gana užtikrintai, aplink primėtytos savotiškos bananų žievės 🙂 manęs jau nebesugebėdavo sutrikdyti, nes jau turėjau patikimą atramą- Dievą…