Žymos

, , ,

Įdėsiu straipsnį iš Delfi. Šiaip dažniausiai esu linkęs dėti ištraukas, bet šiuo atveju, patiko visas straipsnis.
 Vaikų gynėjai ar naujos ideologijos įrankiai?
 
 Jūs esate įsitikinę, kad teisingai prižiūrite ir auklėjate savo vaikus, kad geriau už kitus žinote, kas jiems geriau? Manote, kad skiepydami tradicijas, kultūrines vertybes, siekdami išauginti juos dorais, darbščiais, atsakingais, galite panaudoti savo tėvišką valią? Galvojate, kad nieks niekada jų neatims, nes manote esą geri tėvai? Nebūkite tokie tikri, nes globalizmo vėjų atnešta sėkla jau išskleidė žiedus Lietuvos įstatymuose, Vyriausybės nutarimuose ir kituose teisės aktuose. Didžiulė vaiko teisių apsaugos infrastruktūra jau paruošta ateiti pas jus į namus ir apginti vaikus nuo jūsų įsitikinimų.
„Brolis išduos mirti brolį ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“. (Evangelija pagal Matą, 10/21 ir 18/15-17; Evangelija pagal Marką, 13/12).
Svarbiausias naujos ideologijos ginklas
Naujos – atviros, liberalios, visuomenės ideologai svarbiausias mūsų vertybes – dorovę, religingumą, patriotizmą, nacionalinį savitumą, tradicinį gyvenimo būdą, bando paversti pajuokų objektu – atsilikimu, primityvumu, ribotumu. Tuo tarpu amoralus gyvenimo būdas, nepagarba tradicinėms vertybėms, lytiniai nukrypimai pateikiami kaip susižavėjimo vertas progresyvumas, šiuolaikiškumas, visuomenės laisvės ir lygiateisiškumo požymiai.
Atvirumas – tai priėmimas visko, kas tau svetima. Tolerancija – parama tiems, kurių pozicijai esi priešiškas. Dorovingumas – veidmainystė. Savo vertybių gynimas – nepakantumas.
Kaip pakeisti žmonių sąmonę, jei naujos, kaip ir sovietinės, ideologijos kelyje stovi didžiausia kliūtis – šeima, kurioje kaupiama, saugoma ir per kurią perduodama per amžius sukaupta gyvenimiška išmintis, „pasenusios“ vertybės ir normos.

Vienu kirčiu tai galima padaryti tik įsiskverbiant į šeimą – atimant iš tėvų prioritetą auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, paminant jų autoritetą, valią, pagarbą jiems, supriešinant vaikus ir tėvus.

Nepaisant to, kad įstatymai draudžia eksperimentus su žmonėmis, vykdomas neregėtas eksperimentas: į visuomenės ląstelę – šeimą įkeliamas svetimas genas – vaiko teisių gynėjas. Jo užduotis – prisidengiant humaniška vaiko apsaugos nuo smurto misija, manipuliuojant šokiruojančiais žiaurumo prieš vaikus faktais ir apsiginklavus vaiko interesų viršenybės principu, ateiti į bet kurią normalią šeimą ir išauklėti tėvus naująja dvasia.

Pamokantys pavyzdžiai

Šiemet Helsinkyje vaiko teisių apsaugos tarnyba atėmė iš emigrantės keturis vaikus, nes pasninko metu jie atsisakė valgyti mokyklos valgykloje patiektą maistą. Vaiko teisių gynėjai nusprendė, kad pasninkas prieštarauja vaiko interesams, šeimoje nesudarytos tinkamos sąlygos vaikų organizmo vystymuisi, tai kelia jiems grėsmę ir tiesiai iš mokyklos vaikus išvežė į globos įstaigą. Tik diplomatinėms tarnyboms ir spaudai sukėlus didelį triukšmą, vaikai buvo grąžinti namo.
Vokietijoje Salzkotteno mieste tėvai, neleidę vaikų pradinukų į privalomas lytinio švietimo pamokas, buvo nubausti rimtomis baudomis. Kadangi, nepaisant didelių baudų, tėvai ir toliau nepakluso valdžios sprendimams, teko juos trumpam pasodinti į kalėjimą. Vienas iš tėvų praleido kalėjime 7 dienas.
Bavarijoje vaiko teisių gynėjai iš garbingų tėvų atėmė dukrą, nes jie neleido lankyti lytinio švietimo pamokų. Mergaitė nenorėjo palikti šeimos, vėliau nuolat prašė grąžinti namo, bet prašymai jos interesų labui nebuvo patenkinti. Tuomet mergaitė bandė nusižudyti ir tik tuomet apie šią istoriją sužinojo visuomenė.
Olandijoje per pamoką 8 metų berniukas pasakė mokytojai, kad už blogą pažymį gaus barti. Mokytojai pranešė vaiko teisių apsaugos tarnybai apie įtariamas psichologines problemas šeimoje, o šie pasiūlė nuvežti vaiką į specialią globos įstaigą tyrimams. Tyrimas užtruko ir tik po mėnesio motina galėjo susitikti su vaiku.
Vaiko teisių gynėjų dėmesio centre atsiduria ir šeimos, išgyvenančios ekonominius sunkumus, negalinčios pasiūlyti vaikui gerų gyvenimo sąlygų. Pavyzdžiui, Vokietijoje kasmet dešimtys tūkstančių vaikų atskiriami nuo tėvų tik dėl nepakankamos tėvų finansinės padėties.
Gynėjų „pergalės“ įkvepia juos naujiems žygiams – gėdingai pasmerkiami tėvai, nupirkę vaikui nepatinkantį krepšį, grasinimų atimti vaikus susilaukia tie, kurie psichologiniu smurtu, t.y. priekaištais ir barimu išnaudoja vaikus – verčia išplauti indus ar sutvarkyti kambarį.
Neleidžiantys iššaukiančiai rengtis, bendrauti su netinkama kompanija ar reikalaujantys laiku grįžti namo, apkaltinami vaiko teisės į individualumą pažeidimu, nenupirkę mėgstamo maisto – vaiko nepriežiūra.
Kai kuriose šalyse mokytojai jau net neturi teisės išvaryti suįžūlėjusio vaiko iš pamokos. Pavyzdžiui, JAV mokyklose budi specialios policininkų „stop komandos“ ir tik joms suteikta teisė išvesti vaiką ar pritaikyti kitas priemones. Atvirkščiai, pagal instrukciją pedagogas, kurį užpuolė mokinys, privalo nedelsiant palikti klasę ir kreiptis į budėtojų komandą.
Seksualinio švietimo pamokos moko vaikus „teisingo“ požiūrio į seksą, narkomaniją, homoseksualizmą, išaiškina teisę pačiam priimti sprendimus šiais klausimais, juk „vaikas turi teisę į asmeninį gyvenimą, bendravimą, susirašinėjimo slaptumą, į asmens neliečiamybę ir laisvę“. Uždrausdami lankyti tokias pamokas, tėvai pažeidžia tarptautinėse konvencijose įtvirtintą vaiko teisę gauti informaciją. Kokia informacija žalinga vaiko vystymuisi ir sveikatai, žinoma, sprendžia jau ne tėvai.

Nauji auklėjimo principai

Šeima egzistuoja vaikui. Vaikas yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Tėvų pareiga – tenkinti jo poreikius, interesus, prižiūrėti, sudaryti sąlygas ir iki pilnametystės išlaikyti.
Vaikų pareiga – žinoti savo teises ir tėvų pareigas, tenkinti savo poreikius, augti šiuolaikiškais atviros visuomenės piliečiais.
Pagarba tėvams – atgyvena. Vaikai neprivalo tėvų klausyti. Vaikai turi skųsti tėvus, jei jie blogai vykdo savo pareigas. Ypatingai sunkiai auklėjamus tėvus vaikai, atstovaujami vaiko teisių gynėjų, turi duoti į teismą.
Valstybės institucijos geriau už tėvus žino, kas vaikui geriau.
Tėvai gali auklėti vaikus tik prašymais ir įkalbinėjimais, o bausti ir drausti negalima. Bausmė = Prievarta.
Visa žmonijos istorija rodo, kad draudimų ir bausmių sistema būtina ne tik tuomet, kai vaikas dar auga, bet ir visą gyvenimą. Kiekvienam vaikui, kol jis nėra savarankiškas ir subrendęs, turi vadovauti suaugęs šeimos narys, jis turi priiminėti už jį sprendimus svarbiais gyvenimo klausimais. Naujos ugdymo sistemos autoriai nežinomi, kokiais tyrimais nustatytas jos efektyvumas – nieks negali pasakyti. Aišku tik tai, kad remiantis šias principais vaikų auklėjimas taps praktiškai neįmanomas. Ar turint vieną nesutramdomą vaiką, kam nors kils noras turėt jų daugiau?
Šalyse, kuriose tokia sistema seniai jau dirba visu pajėgumu, išvešėjęs moralinis pliuralizmas jau džiugina naujų ideologų akį, ausį ir gomurį. Tačiau sudrausminus tėvus, išaugo nepilnamečių nusikalstamumas.
Tėvų skundimo sistema nepadeda apsaugoti iš tiesų žalojamus vaikus. Uoliausiai skundžia tėvus tie, kurie nenori paklusti jų valiai, nenori būti kontroliuojami, siekia priversti tėvus tenkinti jų užgaidas. Vaikai, su kuriais elgiamasi iš tiesų žiauriai, kaip taisyklė, būna labai įbauginti ir bijo kam nors pasiskųsti.
Daugiausia smurtaujama prieš vaikus asocialiose, nuskurdusiose, alkoholikų, narkomanų šeimose, kurios dažniausiai gerai žinomos ir socialiniams darbuotojams, ir policininkams.
Šeima degraduoja ne per vieną dieną. Mažinti smurtą galima tik šalinant priežastis – padedant spręsti socialines, ekonomines, psichologines problemas. Šeimos problemų sprendimas teisinėmis priemonėmis – tai ligos gydymas chirurginiu būdu. Jis pateisinamas tik tuomet, kai visi kiti gydymo būdai nedavė rezultatų.

Vaiko interesų viršenybės principas

Iš pirmo žvilgsnio gražiai skambantis principas nėra tik skambus lozungas, parodantis, kad vaikas mums svarbesnis už viską. Kažkodėl inertiškai galvojame, kad tai, kas vaikui geriausia, sprendžiame mes, tėvai, na gal dar bendruomenė, o kraštutiniu atveju – teismas. Juk iš Konstitucijos puikiai žinome, kad „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą“, „tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“, o „vaikų pareiga – gerbti tėvus“.
Bet susimąstykime: jei vaiko interesai viršesni, tai ką gi jie pamina? Tie niekur neįvardinti abstraktūs interesai pamina jūsų – tėvų – teises auginti vaiką taip, kaip jums atrodo teisinga. Be to, juos nustatysite ne jūs, o biurokratai – savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai.
Jei netikite, pažvelkite į Bendruosius vaiko teisių apsaugos skyrių nuostatus (Žin., 2009, Nr. 145-6437, 2009-12-08). Nustebsite sužinoję, kad jie be jokio teismo gali „paimti vaiką iš šeimos ar kitos jo buvimo vietos, kai tėvai pažeidžia vaiko teises ir teisėtus interesus, ir laikinai apgyvendinti jį šeimoje arba socialinės globos įstaigoje“, „atstovauti vaiko teisėms ir teisėtiems interesams … šeimose“, „gavęs informaciją apie likusį be tėvų globos vaiką dėl to, kad tėvai serga, … išvykę, … ar kitokius jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimus, privalo nedelsdamas imtis visų teisėtų veiksmų, kurie užtikrintų vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą“, „nedelsdamas pasirūpinti vaiku, jo teisių ir teisėtų interesų apsauga; organizuoti vaiko apgyvendinimą šeimoje arba šeimynoje, nesant tokios galimybės – apgyvendinti socialinės globos įstaigoje“.
Jiems suteikta teisė gauti turimą informaciją iš asmens sveikatos priežiūros, švietimo, globos įstaigų ir socialinių darbuotojų, teisėsaugos institucijų, Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir kt. Kas kontroliuoja, kaip ši informacija yra panaudojama? Turėdami didžiules teises, galimybę visiškai subjektyviai vertinti situaciją šeimoje, jie lieka visai neatsakingi už savo veiksmus ir klaidas. Turėtume būti dėkingi tiems iš jų, kurie dar supranta, kad dažnai vaikus reikia ginti ir nuo jų pačių.
Tačiau to nepakanka. „Lietuvoje galiojantys teisės aktai labai abstrakčiai reglamentuoja vaiko atskyrimą nuo tėvų, todėl praktikoje, paimant vaiką iš šeimos ar kitų teisėtų atstovų, neretai kyla šių nuostatų įgyvendinimo problemų, labai dažnai keliamas vaiko paėmimo iš šeimos teisėtumo ir pagrįstumo klausimas ir pan.“ – tai praeitais metais nustatė Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, o tuojau pat sudaryta tarpžinybinė darbo grupė pateikė pasiūlymus pakeisti Civilinį kodeksą ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Priėmus pataisas paimti vaiką iš šeimos ir tokį sprendimą teisiškai pagrįsti bus paprasčiau.
Naujoji vaiko teisių apsaugos kontrolierė energingai perėmė vaikų apsaugos nuo tėvų ir globėjų vėliavą – kuria „teisinį mechanizmą, kuris padėtų pasirūpinti tais vaikais, kurių tėvai išvyksta į užsienį.“ Darbo netekę ir dirbti į užsienį išvažiavę piliečiai gali būti ramūs – jų vaikais bus pasirūpinta. Valstybės tarnautojams geriau žinoti, kur geriau jūsų vaikams – pas senelius, giminaičius ar dar nuo sovietmečio nepasikeitusiuose koncentracijos stovyklų tipo vaikų globos namuose.

Šviesi ateitis

Senos tradicinės šeimos neliks. Šeima, paremta tarpusavio meile, pagarba, tėvų autoritetu, valia ir vaikų paklusnumu turi mirti. Ją pakeis partnerystė – laisvos narystės pagrindu sudaryta organizacija, kurios tikslas – jos narių asmeninių interesų tenkinimas. Valstybė geriau nei bet kas kitas rūpinsis vaikais. Neliks giminystės ryšių, nacionalinių tradicijų ir sienų, visi laikysis vienodų gyvenimo taisyklių ir išaugs naujas, laisvas, atviras ir tolerantiškas, nesuterštos sąmonės žmogus – Pasaulio pilietis.
Nenorintys su tuo susitaikyti turi tik vieną išeitį – sekti pasakas mažyliams apie vaiko teisių gynėją – vilką ir septynis į vaikų namus išvežtus ožiukus.