Žymos

Tyla praėjo pro šalį- niekam jos nereikėjo… Ramybė užsuko į svečius- jai atsuko nugarą… Visi kažkur skubėjo, laukė kažko, ieškojo ugnies. Ir ugnis atėjo, degindama sielas neramybės krikšto liepsnose, naikindama paskutinį ramybės židinį… Žmonės šaukė: “daugiau ugnies!..“ Ir ugnis ateidavo, šėldama ir pakeliui versdama visus iš kojų. Pykčio bangos ridenosi pažeme, versdamos žmones raitytis klaikiose konvulsijose.
Niekas net negirdėjo iš ugnies sklindančio šnabždesio, kuris, jei geriau įsiklausius, buvo panašus į žodį “dek“. “Dek, dek, dek“, šnabždėjo balsas, ir į kiekvieną “dek“ žmonės, tarytum girdėdami šį žmogaus ausiai negirdimą šnabždesį, atsakydavo šauksmais “daugiau ugnies!“ Ir nauji ugnies pliūpsniai, atsiradę lyg iš niekur, apglėbdavo šaukiančius žmones, paskleisdami aplink kažkokį nemalonų kvapą. Nei vienas iš jų net neįtarė, kad dega jie patys ir kad tas kvapas sklido nuo jų. Jie buvo auka nežinomame aukure… Dvokiančių aitrių dūmų debesys dengė to aukuro vietą, tad aukuro niekas negalėjo matyti. Iš toliau žiūrint, viskas atrodė labai nuostabiai: deimantinė šviesa sklido iš numanomos aukuro vietos, girdėjosi angeliška muzika, tačiau priartėjus, šviesos nebuvo, muzika nutildavo- vien tik bjaurus dvokas ir ugnies liežuviai pasitikdavo kiekvieną  priartėjusį žmogų. Keisčiausia buvo tai, kad žmonės to nematė, nejautė ir negirdėjo. Net degdami, jie toliau girdėjo angelų muziką, jiems atrodė, kad jie regi ryškią šviesą, nors aplink tebuvo liepsnos ir šlykštūs dūmai… Žmogaus akiai  nematomas veidas atidžiai stebėjo šaukiančius žmones  ir patenkintas šypsojosi. Bet ta šypsena nebuvo žadanti nieko gero…
Reklama