Žymės

,

Kartais tam, kad būtų įvykdyta Dievo valia, turime pralaimėti, galbūt net patirti didesnį ar mažesnį nuostolį (įvairiom prasmėm). Tam, kad mūsų gyvenimuose galėtų apsireikšti Dievo šlovė, kartais turime patirti ir gėdą (ilgalaikę ar trumpalaikę- vienas Dievas žino), tiesiog priimti tai kaip iš Dievo rankų, nusižeminant ir suvokiant, kad viskas yra Jo rankose- ar mes laimime, ar pralaimime. Mums tai atrodo nelogiška, su tuo dažniausiai nesutinkame, visas mūsų vidus priešinasi tam. Bene pirma reakcija būna didesnis ar mažesnis pasipiktinimas, bėgimas, slapstymasis arba lengvesnių kelių ieškojimas. Bet taip nieko nebus… Gal ir ne iškart, galbūt po tam tikro laiko tarpo, bet mes privalome suvokti, jog taip nieko nebus. Kažkas turės nukentėti- ir tai nėra Dievas, bet mes… Dievas jau kentėjo panašiu būdu. Tik jo kryžius ir Jo kančia buvo nepalyginamai sunkesni dalykai- mes tokių nepakeltume. To, ką padarė Kristus, niekam neįmanoma pakartoti… Prie kryžiaus prikalti galima bet kurį iš mūsų, tačiau niekas kitas nesugebėtų paimti viso pasaulio nuodėmes, niekas kitas negalėtų būti prikeltas po kryžiaus mirties, niekas kitas nebūtų išaukštintas kaip Kristus, niekas kitas negali turėti vardą Dievo Avinėlis… Būti Dievo rankose, tarp kitų dalykų, reiškia ir būti nukryžiuotam (žinoma, dvasine prasme). Nėra mūsų kryžiaus- tuomet yra mūsų arogancija, išdidumas, egoizmas ir pan. Nėra kryžiaus- nėra ir prisikėlimo…
Advertisements