Žymos

,

Šiąnakt sapnavau įdomų sapną. Panašų sapną esu sapnavęs ir vasaros pradžioje, kurio kažkodėl nedrįsau patalpinti į blogą. Šiandien pabandysiu užrašyti ir publikuoti abu. Tuo labiau, kad juos abu sieja panaši tema.
Šiaip jau retai sapnuoju, o dar rečiau kreipiu dėmesį į tai ką sapnuoju. Niekada per daug nekreipdavau, netgi tuomet, kai buvau netikintis. Žinoma, žinau, kad per sapnus gali kalbėti Dievas, tačiau nebūtinai būtent Jis… Na, bet pabandysiu be didelių nagrinėjimų ir išvadų paprasčiausiai aprašyti tai, sapnavau. Visų pirma, apie tai, ką sapnavau šįryt, o ankstesnį užrašysiu žemiau.

Pamenu, kad sapnavau konkretų laikotarpį, kurį galima būtų pavadinti Paėmimu (nes būtent taip krikščionys tai vadina). Sapnų būna visokių: pvz., vieni ryškesni, su išsamiomis detalėmis, kiti gi- labiau simboliniai, kuriuose detalių būna nedaug ir jos gana neryškios, tačiau tos, kurios būna, yra gana jaudinančios, o kartais ir sukrečiančios. Mano atveju, jei jau sapnuoju, tai būna būtent antro tipo sapnai.
Taigi, Paėmimas… Negaliu paaiškinti, kodėl būtent taip tai, ką sapnavau, įvardinau, tiesiog kartais kai kuriuos dalykus žinai savo viduje ir tiek, jų paaiškinti beveik neįmanoma.
Dievo angelai rinko žmones… Tūkstančiai angelų, kurie buvo užsiėmę tik vieninteliu darbu- Derliaus surinkimu. Tai nebuvo chaotiška, o atvirkščiai, labai gerai organizuota. Iš kitos pusės, tame nesimatė jokios mistikos: angelai paprasčiausiai prieidavo prie konkretaus žmogaus, įteikdavo jam į rankas kažkokį ryšulėlį ar maišelį ir… žmogus akimirksniu dingdavo lyg jo niekada nebuvo…
Pamenu, kad sapne, matydamas tuos angelus, labai laukiau, tiesiog trokšte troškau, kad vienas iš jų prieitų ir prie manęs ir įteiktų tą ryšulėlį. Bet, kad ir kiek laukiau, joks angelas prie manęs nepriėjo… Netgi atrodė, kad jie manimi visiškai nesidomi, užsiėmę kitais žmonėmis. Po kažkurio laiko pradėjau suvokti, kad, matyt nesu tarpe tų Dievo numatytųjų- ir mane apėmė baisus liūdesys bei didžiulis savo nuodėmingumo suvokimas. Supratau, kad toks kaip aš, negali būti kartu ten, kur yra Šventas Dievas. Dar po kurio laiko jau visiškai nesitikėjau, jog kuris nors angelas nors akies krašteliu pažvelgs į mane, tik apatiškai stebėjau aplink zujančius angelus bei išnykstančius žmones…
Šalia manęs stovėjo dar trys žmonės, prie kurių priėjo keli angelai, įteikė žmonėms ryšulėlius… Staiga pajutau kažką stovint mano užnugaryje. Atsigręžiau… ir pamačiau angelą. Akimirką mes žiūrėjome vienas į kitą- širdyje jaučiau ir liūdesį dėl to, kad niekada negalėsiu būti su Dievu, ir tuo pačiu pagarbą Dievo pasiuntiniui. Netikėtai angelo rankose atsirado baltas ryšulėlis, kurį jis tyliai padavė man, netardamas nė žodžio… Jį išvyniojęs, pamačiau, kad tai buvo ilgas, baltas drabužis, beveik siekiantis žemę. Stovėjau ir nežinojau ką sakyti… Angelas dingo, nespėjus man užduoti klausimo. Norėjau šaukti vieną žodį: KODĖL???!!! Kodėl aš?.. Kodėl man įteiktas tas rūbas, kurį, pagal mano supratimus, tegali nešioti tas, kurio širdis tyra???!!! Aš juk žinojau, jog nesu nei tyros širdies, nei tyros burnos, nei švarių rankų žmogus…
Ir, šioje vietoje atsibudau… Atsibudęs, iškart prisiminiau šiuos Rašto žodžius:

1 Petro 4: 18

Ir “jeigu teisusis vos ne vos išsigelbės, tai kur pasidės bedievis ir nusidėjėlis!”

***

Prieš išeidamas į darbą kažkiek pasidalinau šitais dalykais su žmona. Ačiū Dievui, ji manęs nepalaikė bepročiu… 🙂

O jei rimtai, tai tas sapnas buvo man baisus- kaip mano paties požiūrio į išgelbėjimą atgarsis. Su išgelbėjimu nėra taip paprasta, kaip dukart-du, kaip ne kuriems atrodo. Su juo negali elgtis trali- vali… Tai yra- gali, bet to kaina yra labai didžiulė… Išgelbėjimą galima prarasti, ir netgi labai nesunkiai.

Žydams 12: 15- 16

Žiūrėkite, kad kas neprarastų Dievo malonės, kad neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo, suteršdama daugelį; kad neatsirastų ištvirkėlių ir bedievių kaip Ezavas, už valgio kąsnį pardavęs pirmagimio teises.

**************************

Dabar pabandysiu atpasakoti ankstesnį panašų sapną, sapnuotą prieš keletą mėnesių. Dar pamenu jį gana ryškiai.
Sapnavau, kad esu DJ`ėjus ir groju kažkokiame krikščioniškame koncerte. DJ`ėjus tai čia nėra atsitiktinai, nes kažkada tai buvo mano svajonė. Ir aplamai, muzika mano gyvenime visą laiką atlieka gana svarbų vaidmenį. Kai tapau tikinčiu, muzika man tapo kaip priemonė šlovinti Dievą. Bet grįšiu prie sapno.
To sapnuoto koncerto metu kažkuriuo momentu prasidėjo spontaniškas šlovinimas ir garbinimas. Ir prie to prisijungė visi ten esantys: tiek aš ant scenos, tiek visi žiūrovai. Tiesą sakant, ten jau nebuvo žiūrovų: dauguma šoko, giedojo, kas klūpojo ar kaip kitaip garbino Dievą.
Staiga, vienu momentu, salėje lyg iš niekur atsirado daugybė angelų. Jie tiesiog vaikščiojo tarp eilių ir, priėję prie žmogaus, palytėdavo rankomis žmogų. Po palytėjimo žmogus paprasčiausiai dingdavo… Po truputį žmonių skaičius salėje ėmė mažėti…
Pamenu, sapno metu iškart supratau, kas tai buvo. Supratau prasmę to, ką darė angelai. Nenustojau groti, tiesiog laukiau, kol ir prie manęs prieis koks angelas ir palies mane. Bet, nors angelų aplink buvo pakankamai, visi praeidavo pro šalį. Pagaliau vienas angelų, eidamas pro mane, stabtelėjo ir pažvelgė man į akis. Pamaniau, kad jis tuoj palies mane. Bet ne… Kelias akimirkas pastovėjęs, žiūrėdamas man į akis, jis staiga apsigręžė ir nuėjo kitų žmonių link…
Manyje tarytum kažkas numirė… Nustojau groti, kritau raudodamas ant grindų, supratęs, jog Dievas dėl manęs nusprendė kitaip, nei aš apie save maniau… Tuo momentu būtent taip supratau angelo elgesį mano atžvilgiu. Ilgai aš taip raudojau, pasruvęs ašarose… Vėliau kažkiek nurimau ir viduje atradau sprendimą pasilikti su Dievu, būti ištikimu Jam iki galo, netgi žinant tai, ką aš žinojau- kad amžinybėje nebūsiu su Dievu…
Atsistojau, kažkiek nusivaliau ašaras ir vėl atsistojęs prie savo aparatūros, pradėjau toliau groti… Iš vienos pusės, tai atrodė beprasmiška (nes žinojau savo likimą), iš kitos pusės- salė buvo pustuštė, nes didžioji dalis žmonių buvo dingusi. Bet aš apsisprendžiau eiti iki galo savo apsisprendime tarnauti Dievui bet kokiomis aplinkybėmis. Stovėjau, grojau kūrinį apie Dievo meilę ir verkiau toliau… Tiesiog kitaip negalėjau…
Tuomet pamačiau tą patį angelą, kuris buvo priėjęs prie manęs anksčiau. Jis stovėjo kiek tolėliau nugara į mane. Staiga jis atsigręžė į mane, mūsų akys susitiko ir… pamačiau, kad jis pradeda lėtai žingsniuoti mano pusėn… Nustojau groti. Nežinojau ko laukti iš jo, nesuvokiau ką jis ruošiasi daryti. Priėjęs, jis vėlgi stabtelėjo akimirką, ir tuomet tyliai, bet aiškiai ištarė: tu žinai, kas tai yra… Kai atsakiau, jog nežinau, jis pasakė: tai yra būtent tai, apie ką tu dainuoji ( o paskutinis mano grotas kūrinys vadinosi “Dievo meilė“)… Aš laukiau, ką tu darysi… Tai buvo paskutinis tavo išbandymas…

Pasakęs šiuos žodžius, angelas ištiesė ranką ir švelniai palietė mano petį. Po akimirkos mačiau salę jau iš šalies ir iš viršaus…

***************
Pamenu, kad po šio sapno, sapnuoto prieš keletą mėnesių, aš kelias dienas vis mąstydavau apie tai. Žmona taip pat sakė, jog buvo sujaudinta kelias dienas (nes pasakojau jai apie tai). Na, nors tai tik sapnas, ne Biblija ir ne kažkokia atrama, į kurią galima būtų remtis, bet visgi, Dievas vertas visos garbės, šlovės netgi tuomet, kai mes iš Jo nieko negauname… O tai, ką mes iš Jo gauname, ateina ne dėl mūsų nuopelnų, ne dėl mūsų dievotumo, bet tik iš Jo malonės ir dėl Jo meilės…

Ozėjo 6: 1- 2

Eikime, sugrįžkime pas Viešpatį: Jis mus sudraskė – Jis ir pagydys; Jis sumušė – Jis ir aptvarstys. Jis atgaivins mus po dviejų dienų, trečią dieną pakels, kad gyventume Jo akivaizdoje.

Habakuko 3: 17- 18

Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose dingtų avys ir ožkos ir nebūtų gyvulių tvartuose, tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu!

Romiečiams 6: 23

Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

Reklama