Žymos

,

Važiuodamas šiandien ryte į darbą, kažkodėl prisiminiau gerai žinomą protestantų krikščionių tarpe giesmę, kurioje skamba žodžiai “aš noriu būti toks kaip Tu, Jėzau… tuo indu, per kurį veiki Tu…“ Keletą minučių mintyse niūniavau melodiją, vėliau palioviau tai daryti, nes tie žodžiai atnešė kai kurių minčių.
Na, visų pirma pamaniau apie tai, kad patys šie giesmės žodžiai, būdami nors ir paprasti, tačiau turi savyje kažką tokio, kas gali paskatinti neteisingą jų suvokimą. Ir, kiek suprantu, dalis krikščionių iš tikrųjų gana neteisingai suvokia jų prasmę. Pamaniau, kad ir pats daug metų juos neteisingai suprasdavau, tik žymiai vėliau atsirado kitoks gyvenimo ir tikėjimo suvokimas.
Pati mintis siekti būti panašiu į Kristų nėra neteisinga, tą patį galima pasakyti ir apie troškimą būti naudojamam Dievo. Tačiau, jei paklausus, o kodėl mums to reikia, kodėl to norime, mes nelabai galėsime ką nors doro atsakyti, arba atsakysime maždaug, kad, na, norime tokių pačių stebuklų, darbų, kuriuos darė Jėzus, žodžiu, norime ryškių pergyvenimų ir pan.- tuomet iš tikrųjų turime nemažą problemą. Kodėl? Na, nes, visų pirma, visi šie dalykai neturi nieko bendro su sekimu Kristumi, bet galbūt svarbiausias dalykas čia, kad ir pats Jėzus tikrai neturėjo šių dalykų omenyje, pvz., sakydamas kokiam mokiniui žodžius sek Manimi… Kodėl? Nes sekimas Kristumi susijęs su mūsų kryžiumi, su mūsų charakterio, gyvenimo būdo visišku pasikeitimu, o ne su išoriniais efektais, o juo labiau su mūsų šlove… Lengva norėti būti tokiu kaip Kristus, tai yra norėti daryti stebuklus, gydyti ligonius ir pan. , tačiau žymiai sunkiau “laužti“ save, imant savo kryžių bei tam tikra prasme kraujuojant (atsisakant savo valios vykdymo). Iš esmės, daugumai krikščionių patinka ir yra priimtina tik “malonioji“ tikėjimo pusė, ypač jei tai susiję su jų šlove, kai pabrėžiamas tų žmonių tam tikras reikšmingumas, jų tam tikri sugebėjimai ir dovanos. Nedaugelis iš mūsų pamąsto, kad yra ir kita pusė, kuri yra visiškai nepriimtina mūsų kūniškai prigimčiai. Kūniška prigimtis tokia jau yra: nemėgstanti kam nors  nuoširdžiai, savanoriškai paklusti, vengianti kryžiaus, kentėjimų, nesutinkanti su savo nereikšmingumu ir menkumu. Visa, ko trokšta ši prigimtis, tai kuo daugiau dėmesio ir šlovės sau. Ar daug krikščionių gieda šios giesmės žodžius, turėdami omenyje savo kryžių?.. Ir ar daug iš jų bent numano, apie ką iš tikrųjų joje giedama?.. Kažkodėl manau, kad nedaugelis… Žymiai daugiau jų trokšta “būti indu“ (pasakyčiau, gana abstrakčiu) be jokių skausmingų momentų, be kančios, be ašarų… Bet taip paprasčiausiai nebūna… Filmo “Niekas nenorėjo mirti“ variantas čia tikrai netinka, nes kažkas turi mirti, kažkas konkretaus turi būti pasirinkta, kažkas priimta, o kažkas atmesta (o tai būtinai susiję su kančia ir atmetimu), kitaip aplamai jokio indo nebus, nes, paprasčiausiai, nepasiduodantis Puodžiaus rankoms molis bus pripažintas netinkamu dėl jame esančių priemaišų (išdidumo, nepaklusnumo, užsispyrimo ir pan.), bei išmestas… Molis, aiškinantis Puodžiui apie tai, kaip ir kas turi būti daroma, yra netinkamas jokiam indui…