Žymos

Neseniai vienas žmogus atsiuntė nuorodą vaizdo įrašo, kuriame įžymi krikščioniškos muzikos dainininkė pamokslauja apie garbinimą, pamokslas vadinasi “Kas yra garbinimas?“. Pirma mintis, atėjusi, žiūrint tą video, kad, beveik viskas, apie ką buvo kalbama, lietė išskirtinai tik muzikinę tematiką, lyg Dievo garbinimas būtų ne daugiau, nei malonūs jausmai bažnyčios tarnavime, klausant profesionalų (arba ir mėgėjų) atliekamų melodijų, giedant giesmes, kurios taip ir vadinamos- “garbinimo“ giesmėmis, pergyvenant tam tikrą intymumą su Dievu ir pan… Paradoksalu, tačiau didžioji dalis protestantiškų bendruomenių garbinimą įsivaizduoja ir supranta būtent taip. Asmeniškai čia matau bėdą. Žinoma, Dievas ir muzika vienas kitam neprieštarauja- aš juk ne apie prieštaravimą kalbu. Tačiau suprasti Dievo garbinimą štai taip siaurai- kaip muzikinę dalį, kaip euforinę nuotaiką, o Dievo buvimą (protestantai taip vadina tą euforiją) sieti su šiltomis emocijomis, kūniškais pergyvenimais- na, mažų mažiausiai, neišmintinga. Žinoma, nesu kažkoks ypatingas žinovas šių dalykų, tik labai maža dalimi esu susidūręs su ta muzikine dalimi- kažkada kelis metus buvau prisijungęs prie vienos bendruomenės choro. Tuomet šiuos dalykus suvokiau kaip ir dauguma kitų protestantiškos kilmės krikščionių- Dievo garbinimą dažniausiai susiedavau būtent su ta muzikine bažnytinio tarnavimo dalimi. Einant laikui, mano požiūris šiuo klausimu pradėjo keistis. Vis labiau ėmiau suvokti, kad sieti Dievo garbinimą su muzika yra klaidinga. Dievą galima garbinti labai įvairiai, ir tam nebūtina netgi turėti absoliučiai jokios muzikinės klausos. Galima būti netgi aklu, kurčiu, luošu fiziškai žmogumi- ir visgi būti pačiu tikriausiu Dievo garbintoju. Ko tam reikia? Nei daug, nei mažai- tik atviros, nuoširdžios, gailestingos kitų skausmui, lanksčios prieš Dievą širdies… Tik tiek… Galima net negirdėti jokių garsų nuo pat savo gimimo, galima nejausti ritmo, neskirti vieno muzikinio stiliaus nuo kito, netgi nemokėti nei vienos giesmės žodžių, tačiau jei žmogus turi jautrią kitų skausmui širdį, kuri neieško naudos sau, neieško jausminių dalykų, neieško euforijos, o ieško kaip galėtų pasitarnauti artimui, tuo pačiu pasitarnaujant pačiam Dievui, kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje bandant atrasti tokį sprendimą, kuris pasitarnautų žmonėms ir Dievui, žinoma, įsiklausant į sąžinę, o ne aklai kažką veikiant- toks žmogus jau yra pats tikriausias Dievo garbintojas… Kai mes atleidžiame- mes garbiname Dievą… Kai pasigailime- garbiname Dievą… Kai atgailaujame- garbiname Dievą… Kai esame dėkingi, kai dėkojame Dievui už kiekvieną gyvenimo akimirką, už Jo didžiulę malonę- mes garbiname Jį… Kai meldžiamės už tuos, kuriems reikalinga Dievo pagalba ir malonė- mes garbiname Dievą… Kai apkabiname vaiką, kai skiriame jam dėmesio- mes garbiname taip pat. Kai atradę kažkieno neatsakytą poreikį, į kurį galime atsakyti (tegu ir labai mažytį mūsų manymu, bet tam žmogui jis yra didelis), bei į jį atsakome, neieškodami tame naudos sau- esame Dievo garbintojai. Kai vietoje egoistiško gyvenimo būdo “Aš ir Viešpats“ pasirenkame socialiai orientuotą gyvenimo būdą, kuriame yra vietos kiekvienam (ir ne teoriškai yra vietos, o iš tikrųjų)- taip mes irgi garbiname Dievą… Dievo garbinime muzika, giesmės gali turėti vietos, tačiau visgi ne svarbiausią, o dažniausiai ta muzika nėra netgi reikalinga. Mūsų gyvenimas, mūsų kasdienybė gali tapti ta Dievą garbinančia muzika (o gali ir netapti)- tai priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimų… Jei yra tik giesmės, muzika, o ta gyvenimiško Dievo garbinimo dalis yra labai menka (arba jos nėra visai)- gaunasi didelis nesusipratimas, didelis disonansas. Kai yra toks disonansas, Dievo garbinimą iš tiesų suprantame tik kaip giesmių giedojimą ar tam tikrus pojūčius bažnytinio tarnavimo metu. Iš esmės, tuomet ne Dievas, bet Jo garbinimas (muzikinis, jausminis) tampa mūsų garbinimo objektu.
Paliečiau tik nedidelę dalį sričių gyvenime, kurios gali tapti (arba netapti) Dievo garbinimu. Nepaminėjau darbo, nepaminėjau dar tokios svarbios srities kaip šeima (vaikų auginimas, auklėjimas, santykiai su sutuoktiniu, tame tarpe ir intymūs santykiai), nepaminėjau bendravimo su kitais žmonėmis įvairių sričių… Apie daug ką galima sakyti, kad tai yra garbinimas. Koks tai yra dalykas, ne tiek yra svarbu, svarbiau yra tai, kam mes panaudojame tą dalyką- sau ar Dievui bei kitiems žmonėms… O patį garbinimą keliais žodžiais galėčiau apibūdinti taip: tai yra mūsų širdies vidinė nuostata Dievo atžvilgiu… Nuostata, kuri sako: nėra nieko svarbesnio už Dievą, nėra nieko didingesnio ir verto dėmesio, nei Dievas… Arba ji (tokia nuostata) yra, arba jos nėra- viduriuko nebūna…

Reklama