Žymos

,

Lietuvos politiniame gyvenime neretai netrūksta jumoro. Na, visų pirma, turbūt R.  Pakso istorija daugeliui tautiečių įsimins ne kaip politinių batalijų laikotarpis, bet tas laikas, kai jie turėjo progos iki soties smagiai prisijuokti iš tuometinio prezidento bandymų išlaikyti oraus ir šalį išmintingai valdančio vadovo įvaizdį, bei šiaip iš įvairiausių neypatingai tinkančių valstybės vadovui frazių. Na, o ar jam pavyko įgyvendinti tai, ko jis siekė- visi mes matėme…
Vakar prajuokino naujos partijos Lietuvoje atsiradimas. Na, vieną panašią turėjome, su ja taip pat netrūko jumoro (nes, visų pirma, jos vadovas- žinomas Lietuvoje šposininkas), tai dabar galima būtų užduoti retorinį klausimą- ar tauta jau prisikėle?.. Na, vargu ar prisikėlė, be to, ir šposininkų partija pamatė, kad prikelti tautą nėra šposų reikalas- užtat galbūt ir išsilakstė kas kur…
Na, o ta tik vakar “išsiritusi iš kiaušinio“, tai irgi neaišku, ką jie ten veiks… Ypač su tuo ekscentrišku dvasiškiu, lyginančiu D. Kedį su Kristumi :). Geriau skelbtų Evangeliją, žmones vestų į atgailą per Kristų, o ne užsiiminėtų kvailais ir netinkamais palyginimais… Savo laiku ta visa istorija uždegė nemažą dalį žmonių, nemažai iš jų greitai pasijuto nuvilti, pamatę, jog ši istorija vis labiau ir labiau tamsėja ir kvepia labai nešvariais dalykais, visų pirma tuo, kad, pasinaudojant beveik romantiška (tokia ji atrodė tik iš pat pradžių) didvyrio (?) tėtės ir skriaudžiamos (?) mergaitės istorija, rezgamos kažkokios politinės- korupcinės aistros (tam tikros rūšies politinis ekshibicionizmas), plius dar visą šitą reikalą gerokai pagadina kažkokios dar nuo seno besivejančios kriminalinio pasaulio virvės… Žodžiu, mane patį ši istorija pačioje pradžioje suintrigavo, nes pats turiu dukrą, tad man ne tas pats su šiais dalykais. Tačiau, ėjo laikas, ir romantika palaipsniui dingo, kadangi jau seniai tapo aišku, kad šioje istorijoje niekas neaišku. Gal nebent kai kuriems žmonėms viskas “aišku“, tad jie seniai pasakė savo verdiktus ir sudėjo visus taškus ant “i“… Tačiau realybėje viskas yra kitaip ir štai, dabar… partija. Na, politologai jau iškart sako savo žodį dėl jos, tačiau, tegu žmonės pabando, juk pagaliau, tam ir yra demokratija, kad kiekvienas galėtų užimti tą vietą, kuri jam atrodo labiausiai priimtina. Svarbiausia, kad žmogus siektų užimtų tą vietą ne su tikslu pasidaryti sau karjerą (nes karjeristų valdžioje turėjome ir turime apsčiai), o tam, kad tauta iš tikrųjų prisikeltų… Tik, štai, viena bėda yra- labai stipriai abejoju, kad įmanoma prikelti tautą skandalų ir intrigų pagalba… Užtat puikiai žinau, kad be Dievo pagalbos kažką prikelti yra neįmanoma…