Žymės

, ,

Tai yra tęsinys dokumentinio filmo apie ukrainiečio Genadijaus Mochnenkos veiklą “Piligrimo respublikoje”. Tik šioje filmo dalyje labiau eina kalba apie paties Genadijaus šeimą, kuri įsivaikino… 32 vaikus “bezprizornikus” (bent jau kol kas tiek, nes ateityje, galimas dalykas, jie gali priimti ir daugiau vaikų)…
Kas labiausiai įstrigo šiame filme, tai bendravimo paprastumas tarp Genadijaus ir jo vaikų (tų, kuriuos jis įsivaikino). Kadangi didžioji dalis jų yra berniukai, tai, manau, paties Genadijaus toks gana betarpiškas paprastas bendravimo stilius (su įvairiais “prikolais” ir pan.) yra visai vietoje. Na, be abejo, pačių vaikų pasakojimai apie savo gyvenimą taip pat giliai sujaudina… Ačiū Dievui, dabar jie turi tikrus namus bei tikrus tėvus…
Iš kitos pusės, kažkodėl manau, jog ši filme paliečiama tema rūpi ne tokiam jau dideliam skaičiui žmonių. Žmonės vis labiau koncentruojasi ties savimi, nelabai galvodami apie kitus… Todėl kiekvienas konkretus atvejis, paneigiantis prieš tai mano parašytą sakinį, yra iš tikrųjų didžiulė šventė… Galbūt ir išimtis, bet visgi kartu ir šventė…

Advertisements