Žymos

, , ,

Kaip visada, pakeliui iš darželio namo, dukra paklausė, ką valgysime vakarienei. Sužinojusi, dar, kaip jai įprasta, dėl visa ko paklausė, ar nebus silkės. Kai atsakiau, kad šįkart ne, kaip visuomet, sušunko “valio!..“ 🙂 Na taip, meilės silkei ji tikrai neturi :). Nors, kai buvo mažesnė, mielai valgydavo. Ir dabar valgo, tik, kaip pati ir sako, “su tetuku- mat tetukas griežtesnis“ :). Žmona- labiau tolerantiška, tad pagailina mažės. 🙂 Na, šiame fronte nieko naujo, daugumai žmonių vaikystėje turi savų feee. Pamenu, kai buvau mažas, nemėgdavau sviesto, o jau būdamas paauglys, kirsdavau jį iš peties. Mokyklos valgykloje, pamenu, vaikai savo sviesto porcijas atiduodavo man 🙂 Jei pamenat, tais laikais mokyklų (o gal ir ne tik mokyklų) valgyklose sviestas būdavo paduodamas atskirai lėkštutėse, supjaustytas kubeliais. Vaikai man prikraudavo tiek daug tų kubelių, kad nešdavau juos namo :). Tuo metu mūsų šeimos gyvenimas buvo nelengvas, tad tas sviestas buvo kaip tik. Tiesa, pamenu panašią situaciją iš vaikų darželio, kurį lankiau. Vienas grupiokas buvo visuomet alkanas, kiek bevalgytų, jam visuomet buvo mažai. Savaime aišku, kad tiems vaikams, kurie valgyti nenorėdavo (o tarp vaikų, kaip žinome, tai yra įprastas ir plačiai paplitęs reiškinys 🙂 ), tas berniukas buvo tikras išsigelbėjimas nuo valgymo :), jie atiduodavo jam savo porcijas . Kas įdomu, tas berniukas visai nebuvo apkūnus, matyt, jo medžiagų apykaita buvo greita.