Žymos

, , ,

balancePatarlių 28: 9

Kas neklauso įstatymo, to malda- pasibjaurėjimas.

Manyčiau, šį momentą mes dažnokai praleidžiame, manydami, kad Dievo malonė, gailestingumas tarytum atleidžia mus nuo Jo įstatymo vykdymo. Taip nėra. Yra netgi priešingai.
Beje, galima interpretuoti tą žodį “įstatymas“. Tai gali būti ne tik Dievo įstatymas, bet ir tam tikras mūsų sąžinės įstatymas- manyčiau, tarp vieno ir kito yra gana netoli, ypač, jei žmogaus sąžinė gyva.
Disonansas tarp realybėje vykstančių dalykų ir to, ką mes bandome pateikti kitiems savo tam tikru dievotai atrodančiu įvaizdžiu sukelia chaosą mūsų gyvenimuose. Mums, be abejo, patinka aplinkiniams pateikti save kaip dievotą asmenybę, tačiau, kaip minėjau, esant tam tikram vidiniam disonansui (kalbant tiesiai šviesiai, tai galima įvardinti ir kitaip- veidmainyste), šis mūsų demonstruojamas įvaizdis yra gana laikinas, neturintis jokios teigiamos perspektyvos.
Labai sunku suprasti, kodėl kai kurie žmonės pasirenka nešioti dievotumo išvaizdą (kaukę) vietoje to, kad tą dievotumą turėtų realybėje… Baimė prisipažinti, kažką keisti? Baimė prarasti savo šiandien turimą poziciją (tariamai dievoto žmogaus)?..
Žinoma, kadangi visi esame nusidėjeliai, kiekvienas mūsų bent kartą gyvenime esame nešioję užsimaukšlinę įvairias “padorias“ kaukes. Pastorius, bažnyčios tarnautojas, šeimos galva, geras vyras ir tėvas ir t.t.- visa tai gali būti tik dievotumo išvaizda be jokio vidinio turinio, tuomet, kai ignoruojame tiek Dievo, tiek mūsų sąžinės įstatymą…