Žymos

, ,

Turbūt vienas iš žiauriausių ir žeidžiančių dalykų šiame gyvenime yra tuomet, kai artimas žmogus tau atsuka nugarą. Pvz., kai tėvai nesirūpina vaikais, arba suaugę vaikai- senais, ligotais tėvais… Ypač tas antras atvejis. Žinoma, galima įsivaizduoti, kaip jaučiasi senas žmogus, skaičiuojantis paskutines gravegyvenimo dienas ir nesulaukiantis pagalbos iš vaikų, tačiau nepabuvę to žmogaus vietoje, iki galo nesuprasime kas gi dedasi jo širdyje. Jei tai tikintis žmogus, tai greičiausiai jam bus lengviau, kadangi tikėjimas padeda atleisti tiems, kas tave apleido ar kitokiu būdu sužeidė. Tiesa, būna ir taip, kad tėvai patys savo laiku mažai rūpinosi ar visai nesirūpino vaikais (skyrybos ar pan.), arba perdėtai lepino vaikus, nediegdami į juos pagarbos tėvams, tai vaikams tokiu atveju bus labai sunku pasirūpinti ligotais tėvais, na, nebent, kažkokiu būdu (ar per tikėjimą ar dar kitaip) sugebės savyje atrasti jėgų ir peržengti išdidumo barjerą, tuo pačiu atlikdami savotišką sąžinės apsivalymą, atleidimą. Manyčiau, geriau jau tegu tai įvyksta ant tėvų mirties patalo, nei niekada… Netgi mirus tėvams, tai dar yra įmanoma- tol, kol dar esame gyvi, tol turime galimybę priimti Dievo atleidimą… Asmeniškai man teko tai padaryti būtent po motinos mirties- tai nėra geriausias variantas, bet geriau taip, nei niekada…

Reklama