Žymės

, , , , , , ,

writingJoks tikslas nėra toks kilnus, kad pateisintų negarbingas priemones.

Albertas Einšteinas.

“Pamanyk, Einšteinas… ” Taip turbūt kai kurie iš mūsų pasakytų (na, bent jau pagalvotų). Ir dar pridurtų galbūt “o mes apsimesim, kad jis nieko nepasakė”… Na, ir apsimeskit… Lygtai nuo mūsų apsimetinėjimo kažkas pasikeistų!..
Kažkaip įstrigo man ši žinomo mokslininko frazė (kažkur kažkokiam forume pamačiau). Na, ką jau ten, prisipažinkim, kad dauguma mūsų (jei ne visi) tuo sergame. Nuo to reikėtų pradėti.
Tie kilnūs (kartais šį žodį labiau derėtų kabutėse rašyti) tikslai mus persekioja nuo pat gimimo. Ar daug yra tokių, kurie vaikystėje nemeluodavo “kilniu” tikslu? Arba kodėl būtinai vaikystėje? Na, paklausė vaikas nepatogų klausimą, o mes, tėvai, vietoje aiškaus atsakymo, bac, “šventą melą” įkišam vaikui (na, suprantu, taip greičiau, patogiau- svarbu, staigiai atsikratėm vaiko). Visokie nedasakymai, prifantazavimai, pusiau “tiesa” (iš esmės, melas)… “Ne taip supras, įsižeis, supyks…” Po kurio laiko vaiko širdyje išdygsta nepasitikėjimas tėvais, sužinojus tiesą. Paauglystėje tai dažniausiai “atsirūgsta”… Kažkodėl, meluojant, nesusimąstoma, kad ką žmogus sėja, tą ir pjaus…
Neseniai mačiau straipsnį internete, apie tai, kada ir kaip galima (?) meluoti vaikui. Tiesą pasakius, visi ten paminėti atvejai, mano galva, yra netinkami. Ir aplamai, esu tos nuomonės, kad geriau sakyti tiesą netgi mažam vaikui, žinoma, prieš tai pamąsčius apie tinkamą tam būdą ir laiką. Ai, iš esmės, kartais kai pasiskaitai ne kurių šiuolaikinių pedagogikos “specialistų”, tai tenka tik palinguoti galvą… Nesakau, būna ir vertingų patarimų, bet šiaip, jei pats galvos ant pečių neturi, tai tie patarimai yra menka pagalba. Tėvai turi patys nors šiek tiek “raukti” tuose dalykuose, o ne pasimetę lakstyti pas abejotinos vertės “spycialystus”

Advertisements