Žymės

, , , ,

Skaičiau pranašo Ezekielio knygos 20- jį skyrių. Dievas čia N- tąjį kartą priekaištauja savo tautai, kuri kaip kokia neištikima žmona vis ieško progos nalieva paspaceravot… justice-srbNa, diela jasna, mes- negeresni- irgi panašiai pasitaiko…
Bet va, 25- oji skyriaus eilutė tokia keistokai skambanti:

Tad ir Aš daviau jiems klaidingų įsakymų ir tokių nuostatų, kurių laikydamiesi jie negalėjo gyventi.

Rodos, nepanašu į Dievą. Gi negali Jis tyčia klaidinti… Tiesa, vėliau įsikirtau, prisiminęs štai kokius Biblijos žodžius:

Psalmių 18: 25- 26

Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam – tobulas,
tyram Tu pasirodai tyras, su sukčiumi elgiesi suktai.

Kitaip pasakius, mumyse esantis polinkis į nuodėmę (nuodėmės troškimas) mus ir klaidina, versdamas mus daryti vieną po kito neteisingus pasirinkimus, eiti ne Dievo numatytu keliu, ir t.t. Kai mes paklūstame tam polinkiui, mes jau nebevaikštome Dievo takais, ir klaidžiojame savo nuodėmingų fantazijų klystkeliais.
Žodžiu, taip jau išeina, kad nesąmoningai norime apgauti patį Dievą, bet rezultate apgauname patys save, o ne Dievą… Matome Dievo paveikslą per mūsų prioritetų (kuriuos ne kas kitas, bet patys pasirinkome), padarytų sprendimų, prizmę.

Prieš aukščiau paminėtąją 25- ą eilutę eina štai kokie žodžiai (mėlyna spalva), kurie iš esmės ir paaiškina viską:

nes jie nesilaikė mano įsakymų, atmetė nuostatus, sutepė sabatą ir sekė tėvų stabus.
Tad ir Aš daviau jiems klaidingų įsakymų ir tokių nuostatų, kurių laikydamiesi jie negalėjo gyventi.

Kaip ir dėsningai: ką sėjame- tą ir pjausime…

Advertisements