Žymos

, , , , , , ,

Su dukra kaip tik šiandien pabaigėme žiūrėti filmą apie Jėzų (yra tokia ištisa DVD diskų serija “Biblijos pasakojimai“). Kiek abejojau, rodyti ar ne dukrai, nes kai kurie vaizdai tikrai gali kiek šokiruoti tokio amžiaus vaiką (Gibsono filmą “Kristaus kančia“ parodysiu, kai dukrai bus kokių 14-a bent). Nutariau visgi rodyti, moviebet, tiek prieš peržiūrą, tiek po filmo žiūrėjimo su ja kalbėjomės ir aiškinomės įvairius momentus. Jau po pirmos dalies dukra sakė, kad labai sujaudinta to, ką matė, na, tai ir matėsi: kažkaip kitaip ji pradėjo mąstyti, tarytum jau gavusi tam tikro supratimo. Žinoma, klausimai, klausimai, kaip gi be to… 🙂 Na, tai ne pirmas kartas kai dukra mato panašius filmus, mokykloje per tikybos pamokas taip pat rodoma panaši medžiaga.
Iš esmės, filmas patiko ir man, kažkada jį žiūrėjome dviese su žmona. Patiko, visų pirma tai, kad Jėzus vaizduojamas ne statiškas, ne toks, kur palaksto iš vienos vietos į kitą, pasako keletą frazių ir pan. Čia Jėzus ir šoka, ir juokauja, šposina ir net dūksta su mokiniais (kad ir ta pasitaškymo prie šulinio scena). Manyčiau, ir realiam Jėzui buvo nesvetimos žmogiškos emocijos, kažkodėl manau, kad tai yra piktojo darbas- Jėzų pavaizduoti susikausčiusį ir nesuvokiantį paprastų žmogiško gyvenimo momentų. Asmeniškai man Jėzaus asmuo tuo ir artimas, kadangi Jis, būdamas Dievu, įsikūnijo- tuo tapdamas artimu mums visokiom prasmėm. Jėzus, gyvendamas žemėje, perėjo per tą patį “ugnį ir vandenį“, per kurį pereiname ir mes, todėl Juo galima pasitikėti. Jėzus nėra tas asmuo, kuris nesupranta, kas yra skausmas, gundymas, netektis, meilė ir visi kiti mus, žmones, jungiantys dalykai. Tarp mūsų ir Jo yra tik vienas skirtumas: mes visi esame nuodėmingi, o Jis yra šventas (ne tik todėl, kad Dievas, bet ir todėl, kad Jis atlaikė tuos pagundymus, kurių mes neatlaikome). Jėzus atsilaikė, mano nuomone, dėl tos priežasties, kad buvo ištikimas Tėvui, paklusdamas ne savo, bet Tėvo valiai, atremdamas šėtono pasiūlymus tvirtu “parašyta“. Kas be ko, Jėzus neturėjo tos nuodėmingos prigimties, kurią turime mes visi. Mes pralaimime kovą su pagundymu, kadangi paklūstame ne Dievui, bet savo įgeidžiams. Kai savo gyvenimus įteikiame Kristui, mūsų viduje apsigyvena nauja prigimtis, kuri yra dieviška, ir ji nuolat kovoja su mūsų kūne gyvenančia nuodėminga prigimtimi. Kas ką nugalės, nemažai priklauso ir nuo mūsų apsisprendimo, kam norime paklusti… Tad, kai mes verkaujame, kad negalime nugalėti to ar ano mus kankinančio įpročio ar neigiamo būdo bruožo, neretai tai reiškia, kad mes paprasčiausiai nenorime tų dalykų atsižadėti (nes jie mums labai patinka)… Ypač tai liečia ilgamečius potraukius neigiamiems įpročiams. Būtina prisiminti, kad Kristaus sekėjo, mokinio kelias yra nuolatinis (ne vienkartinis) savęs atsižadėjimas… Jei jau sekti Kristumi, tai iki galo, kitaip tai yra joks sekimas, o butaforija…
Įdomus režisieriaus chodas su gundytojo šėtono asmeniu: vyro ir moters vaidmuo- kaip tik. Yra ir daugiau įdomių režisieriaus sprendimų, pvz. , Judas, Petras, Barabas ir Tomas vaizduojami tikrai puikiai.
Tai va štai taip mūsų šeimoje baigiame šiuos metus: be filmo “Po pirties“ (nors anas irgi nieko) 🙂 , bet su kitokiu (turinčiu kitokį vidinį užtaisą)… Norėtųsi, kad šio filmo pagrindinis Asmuo (ne apie aktorių čia kalba) būtų su mumis ir kitais metais (ir mes su Juo)…

Reklama