Žymos

, , , ,

Kai kurie žmonės neteisingai supranta žodį “pagalba“. Iš esmės, mano galva, tikslas padėti kitam yra tame, kad tas žmogus atsikeltų (o ne nuolat gulėtų), pradėtų gyventi, tvarkytis savarankiškai, o ne gyventų teikiančiojo pagalbą sąskaita, portraitkitaip pasakius, neparazituotų.
Juk kai netgi fiziškai parkrentame, mūsų tikslas arba pačiam atsikelti, arba, jei jau tai patiems padaryti sunku, padedant kitiems, o ne gulėti paslikam- maždaug, “dabar jūs lakstykit aplink mane, nes aš- neįgalus“… Kalbu ne apie tikrus neįgalius žmones, o apie apsimetančius jais (čia “neįgalus“- perkeltine prasme), ir klaidinančiais kitus. Tokie mėgsta trainiotis aplink su tipiška tokiems atvejams veido išraiška, nors akivaizdžiai matosi, kad jie tikrai sugebėtų savimi pasirūpinti.
Žinoma, yra kategorija žmonių, negalinčių savimi pasirūpinti- ne apie juos šįkart. Nors ir šie žmonės neretai iš paskutiniųjų stengiasi kiek įmanoma labiau būti savarankiškais, pagal savo jėgas. Yra neįgaliųjų, kurie daro tai, ko net ne kiekvienas sveikas žmogus sugebėtų padaryti. Yra ir tokių, kurie nuolat bando įvaldyti kažką naujo, nesustodami ties tuo ką pasiekė. Kai tai matai, liežuvis neapsiverčia juos vadinti neįgaliais…
Pastebėjau, kad dažniausiai šaukia “help!“ tie, kas turi įprotį gyventi kitų sąskaita. Na, o tie, kam būna iš tiesų sunku, kas įdomiausia, vengia viešintis, kenčia tyliai, arba kiek sugeba, patys bando suktis iš įvairių situacijų, nenorėdami manipuliuoti ir apeliuoti į kitų sąžines.  Va, tiems antriems labiausiai ir norisi padėti, nors neretai labai sunku kažką apie juos sužinoti, kadangi jie nelinkę demonstruoti savo problemų. Jei kažką apie juos ir galima sužinoti, tai dažniausiai atsitiktinai, per pažįstamus ar kaip kitaip. Man kartais būna gėda, kai išaiškėja, kad koks mano pažįstamas žmogus tada ir tada buvo sunkioje situacijoje- o aš nepadėjau (nes nieko nežinojau)… Tuomet jaučiuosi nejaukiai: lygtai ir nekaltas, bet kažkuo lyg ir kaltas… Gal tuo kaltas, kad laiku nepasidomėjau tuo žmogumi… Kita vertus, pasitaiko, kad žmonės neatsiveria (čia dar, galbūt, svarbus faktorius yra pasitikėjimas), netgi jei su jais ir kasdien bendrauji. O jei ir kalba, ką nors sužinoti apie jų vidinę būklę įmanoma tik tuomet, jei esame išsiugdę sugebėjimą skaityti (klausyti) “tarp eilučių“. Beje, ir pats neretai būnu tuo slapuku (sunkiu metu užsisklendžiu), nors tai, be abejo, nėra geriausia išeitis… Taigi, įvairiai būna.

Reklama