Žymės

, , , , , , , ,

cemetery-setAkla neįgali pagyvenusi moteris laidojo savo mamą. Stovėdama prie karsto ji tarė:
– Atleisk, man, mama…
Moteris nekart bandydavo susitikti ir susitaikyti su mama, bet ši atsisakydavo kalbėtis ta tema, ignoruodama dukrą. Šios moters mama mirė vakar, jai prieš gerus metus buvo diagnozuotas vėžys. Mano žmona gerai pažinojo velionę, lankydama ją namie ir ligoninėje nekart ragindavo ją susitaikyti su Dievu ir dukra. Ši noriai klausydavosi, retkarčiais nueidavo į vieną ar kitą bažnyčią, teigdavo jaučianti panišką baimę dėl neišvengiamai artėjančios mirties… Epizodiškas lankymasis įvairiose bendruomenėse ramybės nesuteikdavo. Tas visiškai suprantama, kadangi dauguma netikinčiųjų tai pergyvena.
Kai kalba pasisukdavo apie susitaikymą su dukra ar aplamai, apie nuoširdžią atgailą prieš Dievą, velionė atšaudavo, kad ji nemananti, kad kažką blogo kažkam yra padariusi… Pamaniau, na, taip- atgaila, matomai, taip pat yra tam tikra Dievo malonė, nors, kas be ko, yra dar ir žmogaus valia. Dievas žmogui suteikė laisvą valią paklusti arba pasipriešinti Jam, priimti malonę, arba jos atsisakyti. Kiekvienas pasirenka…
Dieną prieš mirtį velionę lankę giminės pastebėjo, kad ji lyg ir norinti kažką pasakyti, tačiau jau buvo neįmanoma suprasti jos žodžių. Kas žino, kas tai buvo per žodžiai?.. O gal būtent tie, kurių laukė ir nesulaukė jos dukra?.. Kas žino, kam jie buvo skirti?.. Galbūt, Dievui?..
Ne visada, kai mes manome, jog yra vėlu, yra iš tikrųjų vėlu… Kai mes sakome “vėlu”, Dievas tuo metu, greičiausiai, visai taip nemano… Ir tuos žodžius, kurių mes jau negirdime ir nesuprantame, Jis puikiausiai girdi ir supranta… Manyčiau, mes tik labai mizernai, tik “apgraibom” tesugebame suvokti, kas tai yra Dievo malonė. Mes tik manomės žiną… Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai… (1 Korintiečiams 13: 12)

Advertisements