Žymos

, , , ,

Gali nuskambėti keistai, tačiau kai kurie žmonės savo išdidumą laiko vertingu. Esu tokių sutikęs. Vienąkart vos susilaikiau nepaklausęs vieno tokio žmogaus, kuris man dėstė savo požiūrį į išdidumą- norėjau paklausti, kokie gi konkretūs, at-the-hospitalpraktiški išdidaus gyvenimo rezultatai, kaip gi jam sekas su tokiu “turtu“ susigyventi… Nenorėjau pasirodyti nemandagus, nors, tiesą pasakius, labai norėjau užduoti klausimą, kadangi žinojau, kad šio žmogaus gyvenimas yra visiškai sugriuvęs (ir bene pagrindinė to priežastis yra būtent išdidumas). Iš tiesų, kai žmogus dėsto panašias teorijas, jis meluoja tiek sau, tiek kitiems, žodžiu, savotiška vidinė gynyba, kaip pasakytų psichologai. Realybėje, žinoma, tokiam žmogui nėra ką apie save labai jau pasakoti, nes jo vargana padėtis, kaip sako rusai, на лицо… Žmogelis teturi tik dvi išeitis: arba pripažinti savo vidinį (ir visokį kitokį taip pat) skurdą, tuo darant pradžią permainoms savo gyvenime, arba kita išeitis- toliau meluoti (naiviai manant, kad žmonės nepastebės realios padėties)… Nors, antru atveju, kokia jau čia išeitis… Tai jau yra merdėjimas, savanoriška savižudybe. Iš esmės, išdidumas yra savotiška liga (dvasinis vėžys), kuria sergant, gyvenimas po truputį tampa vis labiau panašus į mirtį nei į gyvenimą. Beje, ši liga artimai “draugauja“ su neatleidimo sindromu, kas gyvenimą padaro išvis praktiškai neįmanomu. Kalbant apie panašias dvasines ligas, manyčiau, nebus klaida pritaikyti joms medicininį terminą “nesuderinamas su gyvybe“ (incompatible with life)

Reklama