Žymos

, , , , ,

Kartais tėvai, norėdami gero (jų manymu), perlenkia lazdą ir, išeina kaip pagal tą pesimistišką posakį “norėjau kaip geriau, o išėjo kaip visada…“
Manyčiau, ir tragedija Maskvos mokykloje daugiau ar mažiau susijusi būtent su tėvų perfekcionizmu. Anot žiniasklaidos, tas vaikinas labai gerai mokosi, siekia flying-booksbaigti mokyklą “aukso medaliu“, kažkas ten įvyko tarp jo ir mokytojų, ar tai kokį pažymį žemesnį parašė ar kas… Žodžiu, asmeniškai man rodos, kad jis tiesiog fiziškai ir psichiškai pervargo, neatlaikė viso to maratono, ir (galima numanyti) tėvų spaudimo kas dėl mokslų.
Mes šeimoje kažkaip dukrą auklėjame gana griežtai, tačiau stengiamės neperspausti, neužkrauti jai tiek, kiek ji nepatemptų pagal savo amžių. Kartais tenka net stabdyti ją, kai “įsivažiuoja“ ir nori atlikti kažkokią nemažą užduotį būtinai dabar, nors ji būna skirta ilgesniam laikotarpiui. Kartais matosi, kad jau pavargo, zyzia, nervuojas, sakom pailsėk, o ji ne, noriu pabaigti 🙂 … Tai  kartais tenka vos ne varu varyt nors 10 min atsipūst 🙂 , čia dažniausiai taip būna, kai pamokas ruošia. Pailsi, kokią animaciją pažiūri, po to viens du ir pabaigia savo darbelius be jokių zyzimų.
Neseniai dukra dalyvavo mokykloje skaitovų konkurse, pirmame etape laimėjo pirmą vietą, vakare prieš tą dieną baisiai pergyveno, verkė, bijojo, sunkiai užmigo… Raminom, sakėm, nieko, viskas ok jei laimėsi, viskas ok jei ir nelaimėsi- bus dar tų konkursų per gyvenimą… Kitadien pervaje miesto paėmė- džiaugės žiauriai… 🙂 Na, o antram etape jau kitaip- ten jau kitoje mokykloje buvo, iš 40- ies dalyvių tik 4 praėjo į trečią turą… Tikėjaus, kad dukra grįš su ašarom, bet kažkaip ne, žmona sakė, kad neverkė. Nors kas ten žino, kaip pas ją viduj… Žodžiu, su tuo spaudimu reik palegče– negali kaip kokį sūrį spausti, reikia vaiką mokyti suprasti, kad gyvenime yra visko, ne tik pergalių, mokyti jį adekvačiai reaguoti į viską, neužriesti nosies kai laimi, ir nepalūžti kai pralaimi, dargi plius pasimokant iš pralaimėjimo.
Taip pat, patarimas tėvams (jei tokių skaitytojų čia būtų): pernelyg nepaisykite vaiko norų “įsirašyti“ į visus įmanomus būrelius, nes iš to tikrai nebus nieko gero, vien bėdos dėl pervargimo. Na, darželyje tai dar dar, bet jau mokykloje tai nepatartina. Dukra lanko kelis būrelius, nori trečio, bet kol kas susilaikome. Net dėl tų dviejų susitarėme taip: jei tai nepablogins mokymosi, jei spės mokykloje daugmaž (nebūtinai 100 proc.) atlikti namų užduotis, tai tuomet ok, žalia šviesa. Žodžiu, visur reikia vadovautis blaiviu protu, o ne emocijomis, arba vaiko nutaisyta gražia šypsenėle, reiškiančia maždaug: esu gerutis gerutis, todėl nusipelniau to būrelio 🙂 , arba ašaromis, kurios reiškia: mirsiu, jei neisiu į tą būrelį… 😀 Vaikai puikiai įvaldę ir viena, ir kita. Mūsų (tėvų) reikalas- blaiviai viską pasverti ir tik tuomet priimti sprendimą.

Reklama