Žymės

, , ,

Esu nekart girdėjęs iš pamokslininkų mintį, kad atleidžia tas, kas stipresnis. Pamaniau, kad juk taip ir yra.
Filme “Šindlerio sąrašas” verslininkas Oskaras Šindleris prie progos dėsto koncentracijos stovyklos viršininkui, kad atleidimas yra valdžia, kad atleisti nėra silpnumo i-did-this-for-youpožymis, o kaip tik atvirkščiai… Viršininkui tai labai patiko, klausėsi susidomėjęs, na, nes valdyti jis labai mėgo. Tiesa, eksperimentuoti su atleidimu jam sekėsi nekaip- kelis kart bandęs atleisti žydų berniukui (kiek pamenu, kuris rūpinosi viršininko arkliu bei kitais ūkio darbais), galų gale jis berniuką nušovė- vis gi, jei atleidimas negyvena širdyje, išorinis bandymas atleisti ne ką mačyja… Tikras atleidimas gimsta širdyje, o ne prote…
Taigi, atleidžia tas, kas stipresnis vidumi. Pamaniau, galbūt dėl šios priežasties kai kurie žmonės negali priimti atleidimo, nes matomai jaučia savo vidinį silpnumą, na, o kas jau labai nori prisipažinti esąs silpnas?.. Kaip paspausti tau ištiestą ranką, jei tai reiškia tavo kapituliaciją?.. Todėl ne kiekvienas paima šią ranką. Nepriimdami atleidimo, mes nesąmoningai priešinamės valdžiai to, kuris mums atleidžia (nes šiuo atveju jis, būdamas viduje stipresnis, iš tikrųjų turi valdžią mums). Tai galima taikyti ir Dievui, ir mums, nėra skirtumo kas atleidžia, ar žmogus, ar Dievas, principas išlieka.
Vėl gi, atleidimo nepriėmimas tai yra tas pats senas išdidumas- dviračio čia neišrasime… Juk išdidumas sako “aš- teisus”, o jei pripažinsi, kad esi neteisus, tuo pačiu pripažinsi savo silpnumą. Kitaip niekaip nebus. Tačiau, kas pripažįsta savo silpnumą, to laukia didelis netikėtumas- Dievo palaimintoji malonės dovana… Ir jokių aplinkinių kelių tam nėra, kaip tik priimti ištiestą ranką su atleidimu delne…

Advertisements