Žymės

, , , , ,

konzentrationslager-auschwitz-birkenau-und-auschwiVaršuvos geto vaizdai 1941- ųjų vasarą. Ypatingai graudu matyti sulysusius vaikus, ypač tuos, gulinčius gatvėse ir dėl išsekimo negalinčius jau paeiti…
Visuomet stebina žydų optimizmas: tokiu laiku jie sugeba daryti gešeftą praktiškai iš bet ko. Teko skaityti, kad jie “verslininkaudavo” ir koncentracijos stovyklose: pardavinėdavo muilą, duoną, degtukus… Atrodytų, kam visa tai, jei žinai, kad ryt poryt mirsi?.. Tas žydiškas optimizmas matomas kad ir iš nuolat kartojamos frazės “это ещё не самое худшее…” Šios frazės neįmanoma nepastebėti, ji dažnai išsakoma vienais ar kitais žodžiais, ji girdima žydų maldose ir nebyliuose atodūsiuose. Atrodytų, kas dar galėtų būti blogiau už holokaustą, bet, štai, koks nors senas, vos bepastovintis ant kojų, išvargęs žydas, kurio visa šeima išlėkė pro Aušvico krematoriumo kaminą, ir kurio galbūt rytoj laukia lygiai toks pat likimas, drebančiomis lūpomis vos girdimai kartoja “это ещё не самое худшее…” Tai lyg maldos dalis. Ir tuose žodžiuose slypi didžiulė jėga ir tiesa- holokaustas yra baisu, bet iš tikrųjų tai yra niekis. Už holokaustą blogiau tegali būti tik situacija, jei Dievas apleistų žydų tautą… Tylintis, nusisukęs, ausis užsikimšęs ir užsimerkęs, abejingas jų skausmui Dievas- kas gali būti blogiau?.. Manau, būtent taip žydai ir suprato šį reikalą. Matomai, suprato, kad tik Dievo malonės dėka visas šis košmaras gali baigtis, kad, jei Dievas jų neužstos, jie visi mirs…

Advertisements