Žymos

, , , ,

Graži ceremonija, tradicija (nežinau net, kaip tai pavadint). Yra tik keli klausimai. Visų pirma, ką ten veikia 6- metės ar panašaus amžiaus mergaitės? Tokio amžiaus vaikai tikrai neraukia šia tema. O antra (gal netgi turėtų būti pirma), mano giliu įsitikinimu, čia labiau tik graži apeiga, tradicija, wedding-ringsnes po visų apeigų lieka gyvenimas. Žinoma, kažkas pasakys, kad taip yra viskame- yra išorė, yra vidus. Tai vat apie ką aš ir lenkiu: pastebiu, kad ypač vakarietiškoje krikščionybėje yra daug išorės, o mažai vidaus. Nesakau, gražu ir pagirtina, kai jaunimas pradeda rimtai žiūrėti į ištikimybę, draugystę ir pan. Tiek kad, svarbiausia, kad tai nebūtų tik išorė. Juk lengva užsidėt žiedelį, padalyvaut gražiose ceremonijose, lengva nuridenti vieną kitą jausmingą ašarėlę, lengva pasikabinti pakabuką su užrašu “i love Jesus“, ar kokią panašaus turinio tatuiruotę pasidaryt (J. Bieber`io stailu)… Žymiai sunkiau kasdienybėje likti ištikimam savo principams, prioritetams (jei jie aplamai yra)… Taigi, graži tradicija savo ruožtu, o realus gyvenimas- savo. Tarp abiejų mažai kas bendro. Kasdienybėje tradicijų nėra (čia jos bejėgės), yra tik asmeniniai pasirinkimai. Gražu, bet… kas yra kas, kiek rimti buvo tie apsisprendimai, pasimato jau vėliau. Pagyvensim- pamatysim…

Reklama