Žymės

, , , ,

no-warIr keista, ir liūdna, kai žmonės niekaip nepasimoko iš istorijos pamokų. Turiu omenyje įvairias revoliucijas (Ukrainos taip pat), sukilimus, pučus ir pan. Nors kuo čia stebėtis- mūsų atmintis dažnokai tokia trumpa… Mums patinka euforija, tačiau pamirštame, kad ji dingsta taip greitai…

Patarlių 29: 8

Niekintojai sukelia mieste neramumus, o išmintingieji nukreipia rūstybę.

Norime to, ar ne, tačiau nuolat kartojame tas pačias klaidas, vėl ir vėl lipame ant to paties grėblio (kažkoks mazochizmas, ne kitaip)… Na, buvo 1917- ieji, toliau (jau “mūsų” laikai) visokie vietnamai, afganistanai, somaliai, irakai… Argi to nepakanka? Pamiršom kaip viskas ten baigėsi? Dar reikia skaudžių pamokų?..
“Kas pas mus su kardu ateis, tas nuo kardo ir žus”. Čia rusų folkloras. Bet tinka visiems. Gaila, kad visokie maištininkai, apimti euforijos, jau nieko nemąsto ir negirdi, jų protas atjungtas. Vienas “drakonas” nugalimas, ateina kitas– ir taip toliau… Nuolatinė kova dėl valdžios, dėl postų, nuolatinis “makaronų kabinimas” lengvatikiams rinkėjams (mums kalba tai, ką mes norime girdėti), sotus gyvenimas naivių rinkėjų sąskaita (nors vieną kadenciją karališkai pagyvensiu), valstybės lėšų švaistymas savo įgeidžiams tenkinti… Ką tai keičia? Kiekvienas, net turėdamas pačių geriausių ketinimų, susigundo valdžios teikiamomis privilegijomis… Visi esame drėbti iš to paties molio- esame nuodėmingi, o tai reiškia, kad mūsų visų “nagai” riesti į save- joks vadovas nebus idealus, kiekvienas bus gundomas pasinaudoti valdžia…
Koks tolkas iš taip vadinamos “demokratijos”, kai “demokratai” nesielgia demokratiškai? Užnorėjai (o patenkintas užsienis dosniai parėmė tuos užnorėjimus), išvedei žmones į gatves- prezidente, lauk! Dzin visos taisyklės, dzin įstatymai- mes užnorėjom! Ir dar visą tą bezpredelą užvadinom “liaudies valia”… Čia demokratija?.. Kam tada tos ugningos kalbos apie laisvę, lygybę, kažkokias teises, įstatymus, jei patys veržiamės valdžion smurtu ir įstatymų nesilaikome?.. Truks pliš įsiveržti- o tada jau įjungsim fantaziją, kaip čia dar sau gyvenimą pasaldint (kitų sąskaita, žinoma)… Badome pirštais į buvusių vadovų “rūmus” (va, kaip jie, zarazos, kraugeriai, lėbavo…)- tai juk vėliau patys tuose rūmuose ir gyvensim… Na, vieną kitą auksinį tualetą demontuosim (dėl pakazuchos), kurį laiką kokiu zaporožiečiu važinėsim, bet po to paliubomu, įsidrąsinsim ir persėsim į limuziną- negi pirmas kartas… Прощай идеализм- привет реализм… Ir vėl naujas maidanas- istorija pasikartos ratu…
Pamaniau, galbūt nemažai “grūdo” yra posakyje “tauta verta tokio vadovo, tokios valdžios, kokią išsirenka”. Išmintinga tauta išsirinks savęs vertą, o kvaila… Tiek kad šiuolaikinė politika vis labiau grindžiama pinigais ir įvairiomis manipuliacijomis (naujausios technologijos čia tampa nepakeičiamos), tad šis posakis, manau, vis labiau neatitinka tikrovės.
Žinoma, nereikia pamiršti ir Dievo- galų gale, juk tai Jis prižiūri gyvenimą mūsų “skruzdėlyne”, tai Jis dėlioja figūras lentoje, taigi, neverta pernelyg sureikšminti politikų- jie yra tik figūros, kurios “vaikšto” taip, kaip Dievas jas savo nuožiūra “dėlioja”…

Patarlių 16: 9

Žmogaus širdis planuoja savo kelią, bet Viešpats nukreipia jo žingsnius.

Žiūrint iš šio taško, tampa aišku, kad bet kuri valdžia, bet koks valdovas (netgi pats kreiziausias ir kraugeriškiausias) yra iš Dievo…

Romiečiams 13: 1- 2

Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos.
Todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai. Kurie priešinasi, užsitraukia sau teismą.

Tegu diktatorius, tegu savanaudis- jis atlieka tam tikrą funkciją istorijoje, ją atliks ir dings horizonte, užleisdamas vietą kitam… Tas kitas gali būti didis reformatorius, bet lygiai taip pat gali būti ir vienas didžiausių diktatorių- kas mes tokie, kad nurodinėtume Dievui, kokias figūras Jam naudoti ir kaip jas stumdyti?..

Advertisements