Žymos

, , , , ,

Kitąkart nesuprasi, kaip čia elgtis su vaiku. Pvz., mūsiškė, kai ko nors nori, tai būna gerutė, nors prie ronos dėk (na, jau pagavo cinkelį, kad kitaip nieko nepeš 🙂 ). Greičiausiai, visi vaikai panašiai elgasi.
Žodžiu, kai dukra my-brothergauna ko norėjo, tai, žiūrėk, jau injungia (kartais net po kelių minučių) visą vriednumą… 🙂 Tipo, jau jaučiasi saugiai (niekas, tskant, neatims), na, ypač, jei kalba eina apie kažką valgomo (nurijai ir baigtas kriukis- tskant, gali tėvų neklausyt iki kito karto… 🙂 ) Tai ir žinok, žmogau, dabar, kaip elgtis, kaip čia daprotinti vaiką, kad toks elgesys yra nepriimtinas… Žinoma, šnekam, aiškinam apie dėkingumo reikalingumą… Tiek kad kol kas maždaug panašiai gaunasi. Kas be ko, kartais už tokius šposus taikom tam tikras “baudeles“- pvz., kaip pas mus įprasta, savaitgaliais dukrai perkam kažką saldaus (tradyšynas toks 🙂 ), na, o jau tais, tskant, šiek tiek ekstra atvejais, neperkam nieko, žinoma, iš anksto dukrai aiškinam, kodėl… Nežinau, ką į tai pasakytų pedagogai, tačiau mes su žmona darom taip. Ne tai kad čia esmė yra nubausti kažko neperkant, visai ne, manau, esmė čia yra tame, kad vaikas pradėtų suvokti, kad jis nebegali elgtis bet kaip ir vis tiek, atseit, pasiekti savo. O ten jau metodika gali būti įvairi. Mes taikom vienokią, kiti- kitokią, esmė čia yra, kaip minėjau, kad vaikas suvoktų, kad, kai jis pradeda nepagarbiai elgtis (ypač su tėvais), aplink jį niekas nešokinės ir netenkins jo užgaidų… Žodžiu, elementarus sėjos- pjūties principas…
Tenka kartais mieste matyti tokius siaubiakiškus vaizdelius: tėvai visiškai nekontroliuoja vaiko elgesio, jis elgiasi su tėvais kaip tik nori (keikia juos, net muša), o jie lyg niekur nieko vapa kažkokias savas litanijas iš serijos “vaikeliuk, kas gi taip elgias, te, žiūrėk, saldainiukas… einam, nupirksim tau ledų… einam šen, einam ten…“ O jei dar tas “vaikeliukas“ būna ne su tėvais, o su seneliais, tai išvis kraupokai ten viskas būna- su spiegimais, kritimais ant žemės, seneliai kartais vilkte velka tokį klykiantį ant viso Vilniaus vaiką vos ne kelis šimtus metrų, na, o tada neretai visa šitai “taikiai“ pasibaigia prie kokio kioskelio- seneliai nuperka tam “klykūnui“ kokį saldumyną ir tas užsičiaupia (žinoma, tik kol valgo… 🙂 )… Seneliai neapsikentę pasidavė, nenorėdami mirti gatvei nuo infarkto (žmogiškai tai suprantama)- taip padarydami “meškos paslaugą“ vaikui, kuris šitą super metoduką saldainiams gauti (kol kas saldainiams…) taikys ir vėliau, reikalui esant jį tobulindamas ir koreguodamas… Tikra manipuliacijos mokykla…
Žodžiu, tęsiu toliau. Tikslas yra, kad vaikui po truputį dašiltų, kad pagarbiai elgtis apsimoka (ne vien dėl saldumynų, žaislų ar pramogų, bet ir aplamai, pvz., dėl gerų santykių su draugais ir pan.) Pradžioje, žinoma, vaikas bandys elgtis mandagiai vien todėl, kad manys, kad už gerą elgesį jam atlyginama (na, taip jis supaprastintai suvokia šį reikalą). Vėliau po truputį turėtų (bent jau teoriškai) atsirasti pasimėgimas elgtis mandagiai, iš kitos pusės, apie kažkokį tobulą elgesį čia neina kalba- tobulų žmonių nėra. Visas šitas pasvarstymas nėra noras padaryti vaiką kažkokiu pjedestalinio elgesio etalonu- ir taip aišku, kad vaikas darys klaidas, jas bandys taisyti, tada vėl klys ir taisys- toks jau tas realus gyvenimas… Vaiko auklėjimo tikslas nėra tobulo vaiko elgesio modelio sukūrimas, bet labiau tam tikrų ribų nustatymas, gairių “susmaigstymas“, naudingų gyvenimiškų principų apmokymas, teisingos krypties, teisingo kelio nurodymas, o jau vėliau vaikas, augdamas, turės pats juo eiti…

Patarlių 22: 6

Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo.

Tiesa, visų pirma, tuo keliu turime eiti ir mes, tėvai… Kitaip, anoks čia bus ir parodymas, jei vaikui aiškinsime tai, ko patys nedarome… Ką atsakysime vaikui, kuris paklaus mūsų: “tėti, kodėl pats nedarai to, ką man siūlai?..“
Tarp kitko, vaikų auklėjimas yra gera proga pasitempti ir susiimti patiems tėvams, kitaip, nesant gero pavyzdžio, vaikai į mūsų žodžius reaguos tik iki laiko…

Reklama