Žymos

, ,

Kas per kvaila mada: paskambinti su reikalu, bet pokalbį pradėti nuo visiškai kvailo prikolo?..
Na, mėgstu ir jumorą (gerą), mėgstu ir prikolinti, bet viskam savas laikas.
Skambutis šiandien. Pakeliu: iš balso- žmonos draugė, nors ir kitas numeris.place-the-call Pradeda ten prisistatinėti, maždaug, kad ji iš policijos skambina, kad ten neva aš gatvę ne ten perėjau… Žodžiu, nevykęs bandymas suvaidinti telefoninius sukčius 🙂 . Bandau vaidinti, kad neva neatpažinau, kas skambina ir sakau, ok, tuoj paskambinsiu į policiją ir iššsiaiškinsiu kur aš ten ką pažeidžiau. Tada ta moteris kiek apsispakajina ir paklausia, kur mano žmona. Visą pokalbio laiką ji į mane kreipiasi “jūs“ (na, ir aš panašiai į ją 🙂 ). Sakau, čia jau mano asmeninis reikalas, noriu sakau, noriu ne. 🙂 Tada ji atšauna, kad ja mat labai domina mano asmeninis gyvenimas 🙂 Į ką aš atsakiau, kad o manęs nedomina jos asmeninis gyvenimas, ir tada padėjau ragelį (žmona vėliau perskambino jai).  Тренируйся лучше на кошках… 🙂 Visiškai neturėjai noro ir laiko toliau tęsti tokio kvailo pokalbio.
Tiesą pasakius, šią moterį savo laiku ištryniau ir iš skype kontaktų, kadangi pabodo pastovūs kažkokie keisti pokalbiai: tipo, ką veiki?, kur žmona?, ką žmona veikia? ir panaši mūra… Na, taip, galbūt tai nėra labai jau mandagu iš mano pusės, bet tikrai nevirškinu kažkokių tuščių blevyzgų. Tam tikri žmonės iš esmės nieko nenori, nieko jiems nereikia, tiesiog kažkoks nerimas jų viduje juos tarytum stumia trukdyti kitus, jie net patys nežino, kodėl skambina ir ko nori. Vejami patologiško noro kuo daugiau žinoti, kuo labiau būti įvykių sūkuryje, kažko nepraleisti, kai kurie žmonės pavirsta įkyruoliais, kurių visi kratosi. Kažko reikia? Tai sakyk. Nieko nereikia? Tai nekalbėk. O jei nori šiaip pabendrauti, tai bendrauk normaliai, o ne vakrug da okala… Bendravimas yra superinis dalykas, sukurtas Dievo, tačiau, kaip ir sakiau, viskam yra savo laikas, vieta ir būdas. Štai tokie principai man yra priimtini. Patinka konkretumas.

Reklama