Žymos

, , ,

Kažkaip vis labiau tenka įsitikinti, kad reali pagalba įmanoma tik tuomet, kai yra atvirumas, bendravimas (nuoširdus). Kai tik žmogus užsiveria, bet kokia pagalba yra praktiškai neįmanoma. Iš esmės, visa tai yra paprasta, liaudiškai walking-awaytariant, elementarščyna, gyvenimo elementorius, todėl net keista, kad atsiranda žmonių, manančių, kad jiems tai negalioja. Aplamai, keista sutikti žmones, manančius, kad viskas turi suktis aplink juos, visi privalo elgtis pagal juos, ir jei taip nevyksta (o būtent, tai dažniausiai ir nevyksta), visi nešokantys pagal jų “dūdelę“ yra skaitomi “vrag naroda“. Tokio keisto elgesio pasekmės yra visada panašios: vienišumas, liguistas įsitikinimas, kad aplinkiniai tavęs nesupranta ir nepriima (nors viskas yra atvirkščiai- tai tas žmogus atstumia aplinkinius ir jų pagalbą) ir, galų gale, mirtis visiškoje vienatvėje. O juk viskas prasideda nuo “smulkmenos“- elementaraus išdidumo: kažkur kažkam pasakyti nemandagūs žodžiai, kažkur kažkada su kažkuo pasielgta nedorai (galbūt, netgi niekšiškai atlyginta blogu už gera), kažkur į kažką pažiūrėta “s vysoka“, o toliau- jau pašlo, pajechalo… Išdidumas čia yra dar ir tame, kad daugelis supranta, kad statyti ir palaikyti artimus santykius- kainuoja (kartais netgi ir ne taip mažai), na, o juk taip nesinori tos kainos mokėti- štai ir pasitvirtina sena kaip pasaulis taisyklė “skūpus moka du kartus“ (jei ne daugiau)… Kartais toks skūpumas gali kainuoti ir mūsų gyvybę…
Pagalvojau, juk bažnyčioje, tikinčiųjų tarpe viskas vyksta visiškai taip pat. Juk kas sužinos, kad mums- blogai, kad kažkas netvarkoje, jei su niekuo nebendrausime, jei po bendrų susirinkimų išdidžiai mausime lauk (atseit, mano problemos yra tiktai mano problemos, pats susitvarkysiu). Nieko naujo čia lygtai nėra, kiek tenka bendrauti su žmonėmis, daug kas yra panašius dalykus pergyvenęs, tame tarpe ir aš. Daug kam žinomas dalykas, kad tarytum gėda prašyti pagalbos, gėda netgi išsipasakoti apie tai, kas slegia… Na, taip, tai suprantama, bet juk pagalba neateina, jei niekas nežino apie tos pagalbos poreikį… O jei poreikis žinomas, bet žmogus bando manipuliuoti tais, kas potencialiai gali jam padėti, pagalba taip pat tampa vargiai įmanoma. Aplamai, čia jau yra visiškai neadekvatus elgesys: prašyti pagalbos ir kartu diktuoti savo sąlygas, kaip ta pagalba turi būti teikiama…

Reklama