Žymos

, , ,

Kiekvieną kartą stebiuosi, sutikęs žmogų, bėgantį nuo kažkokių problemų, kitaip tariant, vengiantį jas spręsti. Lyg kažkokiu “stebuklingu“ būdu jos taip galėtų išsispręsti (galbūt, žmogus to tikisi)… Dar nei viena problemabusinessman-preparing-to-run pasaulyje nebuvo išspręsta tokiu “maratono“ būdu. Problemos sprendžiamos, taip sakant, veidu į veidą, čia ir dabar, o ne paskui, kada nors (tas “kada nors“, kaip taisyklė, niekad neateina)…
Bėgimas nuo problemų (jų sprendimo) gimdo dar didesnės problemas (bėdas), tad kiekvienas “maratonininkas“ yra tarsi savižudis, stovintis ant tilto turėklų: šoks nešoks žemyn- dar nei pačiam nėra aišku, tačiau yra didelė grėsmė netyčia paslysti.
Iš esmės, toks žmogus nėra brandus. Jis gali nugyventi fizine prasme netgi nemažai, bet viduje jis tebėra vaikas (geriausiu atveju, spuoguotas paauglys), nesugebantis ar nenorintis prisiimti jokios atsakomybės. Bet kokios atsakomybės vengimas ir yra didžiausia tokio žmogaus bėda, nuo kurios prasideda vis naujos bėdos. Ten numojau ranka, šen užmerkiau akis… Bėda gimdo kitą bėdą ir štai, vieną dieną žmogui topteli “geniali“ mintis “ot, nėra problemų, jų nėra ir amba…“ Ir neigia. Galva įkišta į smėlį… O problemos toliau dauginasi…

Reklama