Žymos

, , , , , ,

graveyard“… Kada Lenkijos kariuomenė pradėjo bėgti ne nuo vokiečių pusės, o iš pasienio su Rusija pusės, Lietuva atidarė sienas ir draugiškai priėmė tuos, kurie per 20 metų buvo okupavę Lietuvos sostinę. Man, jaunam žmogui, tai buvo ypatingo pasididžiavimo jausmas: mes vis tik buvome žmogiški, jautrūs ir priėmėme lenkų kariuomenę.“

Pamaniau, turbūt vargu ar kitaip galėjo atsitikti: visgi ilgametė dviejų tautų bendra istorija (kokia ji bebūtų buvusi), kurios metu abi tautos giminiavosi tarpusavyje (ne išimtis ir valdovai), daro savo. Ir matomai tai ne tik emocijos, bet ir tam tikras vidinis ryšys.
Iš tikrųjų, labai jaudina, kai kelios susiriejusios pusės pavojaus akivaizdoje sugeba atleisti viena kitai bei susitelkti į tai, kas juos vienija, kai parodomas gailestingumas tam, kas tave įžeidė ir jam ištiesiama pagalbos ranka nepaisant visų praeities žaizdų…

Reklama