Žymos

, , , , ,

Kol tauta krizena dėl “končitos“, įkišiu ir aš savo trigrašį.
Iš esmės, nėra ką čia labai ir komentuoti, delo ir taip jasna. Galima piktintis, galima nesipiktinti tokiais reiškiniais, kitaip jau nebus. Netgi drįsčiau salt-spoonpaprognozuoti į ateitį, kad tai- tik “gėlytės“, o visas “gražumas“ dar laukia, dar ne tai matysime… Čia esmė labiau ne pačiuose reiškiniuose, bet jų vertinime. O teisingai įvertinti įmanoma tik turint teisingą, taip sakant, atskaitos tašką. Kas be ko, ne kurios jėgos stengiasi (o ateityje dar labiau dės pastangas) tam, kad apie tą atskaitos tašką nebūtų išvis net užsimenama (mol, tokio nėra ir niekada nebuvo…) Ir aplamai, visas pasaulis vis didesniu pagreičiu skuba įteisinti gyvenimo stilių be jokių atskaitos taškų, suprask, “gyvenk kaip nori, niekas negali tavęs pasmerkti ar kritikuoti, kadangi tu pats sau esi visa ko matas ir atskaitos taškas“… Tai nei kiek nestebina, nes taip ir turi būti.
Stebina kas kita, o būtent tai, kad dalis krikščionių pasiduoda šiai įtakai ir irgi pradeda nūniuoti tas pačias “daineles“ apie taip vadinamą “toleranciją“ bei, grubiai iškreipdami Kristaus mokymą, bando “sukergti“ Šv. Rašto dvasią su nuodėme, kas jau savaime yra neįmanomas dalykas. Bandydami išlaviruoti tarp šiuolaikinio pasaulio ledkalnių ir išvengti kritikos (vengdami kryžiaus) bei galimų persekiojimų, tokie “krikščionys“, iš esmės, išsižada tiek Kristaus mokymo, tiek aplamai, visos Biblijos mokymo (kuris ir yra tas aukščiau paminėtas atskaitos taškas). Sunku net pasakyti, ar tokius žmones dar galima laikyti krikščionimis, greičiau jau tai galima būtų įvardinti kaip “išorę be vidaus“, “indas be vandens“, žodžiu, kaip kažką tokio, kas neteko savo prasmės, jėgos, o liko tik išorė. Kristus tokią krikščionių padėtį apibūdina kaip “druska be sūrumo“:

Mato 5: 13

“Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.

Kai krikščionis netenka “sūrumo“, jis yra sumindomas…

Reklama