Žymės

, , ,

Teko čia kažkurią  dieną stebėti situaciją. Prie spaudos kiosko prieina pagyvenęs rusakalbis vyras, savo reikalu teiraujasi kioskininkės rusų kalba, ta jam atsako lietuviškai. Kioskininkė- vidutinio amžiaus, matėsi, kad rusiškai shoppinggerai supranta, tik, mano galva, su žmonių aptarnavimo kultūra pas ją ne kažin kas (nors, iš esmės, tokiame darbe tai labai reikalinga, netgi būtina). Suprantu reikalą: čia- Lietuva, valstybinė kalba čia- aišku kokia. Bet… vat būtent to “bet” ir pritrūko tai kioskininkei…
Kartais ir man panašiai pasitaiko: kreipiesi į pardavėją ar kioskininkę lietuviškai, ši- rusiškai arba lenkiškai atsako. Abi šias kalbas moku, na, bet juk čia problema ne kalbų mokėjime ar nemokėjime, bet klientų aptarnavime. Kur dingo senasis gerasis dar iš tarybinių laikų gerai žinomas principas “klientas visuomet teisus”?..
Būna ir kitokių, malonių, situacijų. Pvz., mes dažnokai kažką perkame kioskuose, kuriuose- atvežtinės maisto prekės iš Lenkijos, mus čia tenkina produktų kainos ir kokybės santykis. Pardavėjos čia- dažniausiai lenkakalbės, bet labai malonios: niekada sau neleidžia kalbėti lenkiškai, jei pirkėjas į jas kreipiasi lietuviškai ar kaip kitaip. Tuomet atsiranda kažkokia nematoma abipusė simpatija. Kartais su jomis tiek sveikinuosi, tiek, aplamai, kalbu lenkiškai, iš dalies, būtent todėl, kad jaučiu pagarbą iš jų pusės. Iš esmės, manau, Vilniuje aptarnavimo kultūra gana aukštame lygyje, retai kada pamatysi susiraukusią depresovą pardavėją, kažką burbančią sau po nosimi. Na, tskant, ne tie laikai jau, kai pardavėjos galėjo karaliauti ir “siuntinėti” pirkėjus iš visų raidžių 🙂 … Dabar tokie “šposai” gali kainuoti ne tik darbo vietą, bet, ko gero, ir kokiu teismu pakvipti, tad protingi žmonės dažniausiai nelinkę rizikuoti.
Pateiksiu vieną iš bene labiausiai “siaubiakiško” 🙂 aptarnavimo pavyzdžių. Vieno Vilniaus pašto skyriaus darbuotoja (berods, kažkokia viršininkė), kada benueini, būdavo baisiausiai susierzinusi. Nors tas pašto skyrius mažytis, klientų- vienas kitas, tad visiškai neinsikirsdavau, kas tai moteriškei įgėlė 🙂 Kas žino, gal kokios asmeninės problemos… Būdavo, ateini, ir klausai ten jos zirzaliojimų, ir visuomet jautiesi kažkoks kaltas: tai atseit per ilgai pinigus skaičiuoju (ji mane ragindavo 🙂 ), tai dar kažkas… Kartą paklausiau šios moteriškės, kaip užpildomas vienas blankas, tai vėliau pasigailėjau, kad klausiau 🙂 … Žmonai kartais guosdavausi: ir vėl gavau “malkų” iš “PMS`i nės” viršininkės… 🙂 Žmona juokdavosi :). Pamenu, kartais būdavo, kad ateini ir nieko nesakai, tiesiog paduodi ten popierius ir tiek, na, bet ta moteris visa tai darydavo su toooookiu veidu (maždaug, “ir ko jūs čia visi vaikštot ir vaikštot…”)
Po to kažkaip ėmiau vengti šio pašto, visus reikalus stengdavausi sutvarkyti kituose skyriuose. Dabar jau kelis metus nesilankau ten, nepaisant to, kad netoli namų. God bless tą moteriškę, bet nervai man brangiau… 🙂

Reklama