Žymos

, ,

the-spring-peach-treeLabai geras dalykas, manyčiau, yra nuoseklumas bei blaivus protas visame kame. Tiesa, tai lengviau pasakyti, nei padaryti. Tokie jau esame: linguojantys į kurią nors vieną pusę.
Kad ir tuo sektantiškumo klausimu: kiekvienas turbūt pasakytų, kad sektantiškumas užkn… juodai… 🙂 Bet, pabandžius jo atsikratyti, tuoj pat prilimpa liberalistinės nuostatos, maždaug, atsipalaiduok, smile, God loves you ir kitoks krikščioniškas kičas… Su tokiom nuostatom lygiai taip pat toli nenuvažiuosi, kaip ir su sektantizmu. Asmeniškai labiau linkstu prie konservatyvių pažiūrų (nors, greičiau pavadinčiau jas neokonservatyviom) į dalykus: dažniausiai neprieštarauju naujovėms, tačiau stengiuosi išlaikyti tam tikrą šerdį, centrą, kuris, viliuosi, nebus kaitaliojamas it koks rūbas, pagal madų vėjus.
Taigi, kaip minėjau, visame kame būtina išlaikyti pusiausvyrą, kova (kiek durnas žodis, bet tegu būna 🙂 ) su sektantizmu taip pat turi būti “su protu“- kad įsismaginę desektantizuotis ( 🙂 ) nepakliūtume į visiško nesusigaudymo pinkles.
Kartais tenka girdėti iš ne kurių krikščionių pasipiktinimo gaideles: “tai ką, dabar turiu atsisakyti to arba ano, gyventi kaip lochas, atrodyti keistuolis…“ Ir pan. Atsakymas trumpai būtų toks:

1. Visai ne
2. Galbūt

Galbūt kartais netgi būtina sąmoningai pasirinkti kažkokią poziciją, netgi žinant, kad tai kainuos. Asmeniškai kartais panašiai ir darau: tiems, kas mane tuomet laiko durneliu– sėkmes šiame užsiėmime- man nuo to nei šilta, nei šalta… Jei matau, kad teks pabūti lochu– tegu, man tai nėra ypatingai sunku… Bet toks kelias- ne kiekvienam, čia jau kiekvienas pats turi žiūrėti, svarstyti, mąstyti ką jam pasirinkti.
Kita vertus, pasirinkdami patogią (?) poziciją, kurioje nėra kryžiaus, rizikuojame tapti priimtinais visiems, išskyrus Dievą. Tai kame tuomet čia patogumas ir gerumas?..
Žinoma, didelė vertybė yra būti paprastu, be kampų, visiems priimtinu, tačiau be kryžiaus, be druskos toks mūsų paprastumas dvokia kaip elementarūs puvėsiai… Anoks tuomet čia pasigyrimas, kad neva esame paprasti ir tokie kokie esame?.. Anoks čia paprastumas, jei jame- vien chaosas ir nepažabotos mūsų aistros?.. Jei tame paprastume nėra esminių vertybių, visa šitai neverta nė sudilusio skatiko…

Reklama