Žymos

, , , , ,

Peržiūrėjome šį P. Lungino filmą. Draugas seniai jį buvo rekomendavęs, pernai ar užpernai, bet tik dabar nusprendžiau pažiūrėti. Šiaip, su tom rekomendacijom pas mane būna taip, kad dažniausiai rekomenduotus filmus peržiūriu su gana didele pauze,movie kitaip pasakius, tai turi subręsti, viskam savo laikas. Asmeniškai beveik niekada nepuolu ką nors daryti, jei širdyje nematau jokio reikalo to daryti.
Apie filmą. Žiaurokas, gerai, kad nebuvo dukros šalia, nes tikrai nebūtume žiūrėję su ja. Bet žiaurumas čia atitinka aną laikmetį Rusijoje, tad yra savo vietoje.
Gaila tos žuvusios mergaitės… Įdomiai ten su ta ikona, taip sakant, simbolizmas, bet visai tiko čia.
Caras, tskant, tikras paranojikas, Mamonovo vaidyba super, na, tą patį galima pasakyti ir apie Jankovskį, kurį, žinoma, labiau esame įpratę matyti komedijinėse juostose (pvz., apie baroną Miunhauzeną). Nesiimu spręsti dėl filmo dvasinės pusės, nors, be abejo, filme labai ryškiai matoma priešprieša tarp caro ir pranašo. Caras nekart bando gudrauti, pranašas nepasiduoda intrigoms, ir būtent tai carą biesina, galų gale jis peržengia ploną nematomą ribą, po kurios atgaila jau yra praktiškai neįmanoma… Beje, labai aiškiai parodoma, kad caras atgailauti niekada ir nesiruošė, jis tenorėjo turėti Dievą, taip sakant, sau, ir Jį vedžioti it kokį šunytį, pririštą ant virvutės. Jis norėjo, kad mitropolitas (caro vaikystės draugas) pateisintų jo (caro) nuodėmingus ir nusikalstamus darbus  (“… но как царь то я -прав…“) Žinoma, yra neįmanoma Dievą priversti šokti pagal mūsų dūdelę bei priversti “užmerkti akis“ į mūsų nusikaltimus, arba be atgailos patirti Dievo palaiminimą- tai taip pat piktino carą, kuris jau net nebežinojo, ko ir griebtis, kad tik kaip nors pasiekti savo tikslų. Visos jo manipuliacijos ir veidmainystė negalėjo padėti pasiekti Dievo palankumo.
Filmą asmeniškai priskirčiau krikščioniškų filmų kategorijai, nors, be abejo, jis tokiu oficialiai nelaikomas.

Šis filmas online.

Reklama