Žymos

, ,

Pradedu vis labiau įtariau žiūrėti į krikščionišką roką (kol kas tik roką, ne aplamai į visą šiuolaikinę kriščionišką muziką). Ta prasme, man jis patinka, jau keli dešimtmečiai jis daro man nemažą įtaką, ir, pasakyčiau, gan teigiamą. rebirthAsmeniškai esu toks žmogus, kuriam labiau dašyla esmė, jei ji išsakoma nekasdieniu, alternatyviu, kietoku būdu, tad rokas man yra būtent ta priemonė, kurios pagalba aš kažką pradedu raukti.
Kas neramina, tai tokia tarytum keista ir laiks nuo laiko besikartojanti tendencija krikščioniškame roke: susikuria grupė, įgauna šiokį tokį populiarumą, ją lydi įvairiopa sėkmė (albumai, turnė ir t.t.), atėjus tam tikram laikui, idėjos kaip ir išsisemia (na, čia dar būtų gana suprantama), tačiau blogiausia, mano galva, kas atsitinka, tai kada grupė pasako maždaug taip “čia tebuvo mūsų ieškojimai, mes ieškojome, nelabai ką radome, tad nutarėme daugiau šia linkme nieko neieškoti“, na, ir panašūs blablabla… Na, norėtųsi pasakyti, gerai, ieškojimai ieškojimais, bet juk, klausykit, vyrai, klausytojai į tai dažniausiai nežiūri kaip į jūsų ieškojimus ar eksperimentus- jie žiūri rimtai, esate pavyzdys (ypač jaunimui), na, įsivaizduojat, koks smūgis jūsų fanams- krikščionims, kai jūs imat ir išpyškinat, kad tikėjimo klausimai jums tebuvo eksperimentas?.. Maždaug, pabandėm, nesigavo, mūsų tai daugiau “neveža“ (neuždega, nemotyvuoja), tad visiems ačiū ir bye bye… Gaunasi vos ne taip, kad atlikėjai pasakė, kad jie tik pajuokavo (galima ir taip interpretuoti jų pasiaiškinimus)… O fanai-krikščionys lieka lyg aplieti vandeniu: pasirodo, jie klausė eksperimentinių kūrinių, kuriuos atliko muzikantai, kurie patys nežino ko jie nori, ko gyvenime ieško, kas jiems yra svarbiausia, kas yra jų gyvenimo centras ir pan… Žinoma, galbūt ne visi taip rimtai žiūri į krikščionišką muziką, kažkam tai galbūt tėra taip pat kaip savotiškas eksperimentas ar mados tendencija. Asmeniškai negaliu taip žiūrėti į šį reikalą, kadangi laikausi tos nuomonės, kad kiekvieną darbą reikia nudirbti rimtai, iš širdies, o ne kaip eksperimentą (maždaug, pavyks nepavyks- dzin…). Muzikavimas ir vidiniai įsitikinimai yra viena, to negalima atskirti ir pasakyti, neva, štai, mano atliekama muzika yra sau, o įsitikinimai sau. Ir man tikrai nėra jokio noro klausytis neapsisprendusių atlikėjų (tegu jie ten ir superinę muziką atlieka), kurie patys nežino ko jie nori…
Kai kurie bando teigti, kad tokio dalyko kaip krikščioniška muzika aplamai neegzistuoja, kad tai tėra dirbtinai sukurtas terminas. Manyčiau, jie klysta. Taip, be abejo, yra sukurta didžiulė krikščioniškos muzikos industrija, rinka, milijoniniai pelnai, vis nauji atlikėjai, kasmetiniai festivaliai, apdovanojimai…, bet visa šitai dar nėra krikščioniška muzika. Tai- tik verslas. Kaip bebūtų gaila, visgi tenka konstatuoti faktą, kad ne kurie apsukrūs žmonės daro verslą net iš tikėjimo, tačiau, vėlgi, tai- tik verslas, nereikia būti naiviu. Tikra krikščioniška muzika yra labai toli nuo festivalių ir apdovanojimų, juo labiau, verslo… Išimčių, žinoma, pasitaiko, bet ne taip dažnai.

Reklama