Žymos

, , , ,

Kažkaip visuomet apima gailestis, matant šeimas, apsiraizgusias paskolų grandinėmis. Kur paskola, be abejo, ten iškart paraleliai ir “arimas“ (vergiškos pastangos grąžinti paskolą). Iš esmės, suprantu tų žmonių norą, taip sakant, money-in-socknormaliai gyventi (nors tą žodį “normaliai“, žinoma, galima įvairiai suprasti), tačiau, kai už tai mokama tokia didelė kaina (santykių su artimiaisiais, visų pirma, vaikais, praktiškai nebuvimas), jokie patogumai neverti to. Iki laiko viskas atrodo gan gražu, bet tik iki laiko, o tada, kai jau praregima, būna labai vėlu. Aibė pavyzdžių, kai paskolų grąžinimo maratonai baigiasi pašlijusiais santykiais, alkoholizmu, skyrybomis, o jei ne skyrybomis, tai bent jau ilgalaikiu gyvenimu atskirai (vienas sutuoktinis užsienyje, arba net abu, o vaikais “rūpinasi“ seneliai). Pasakyčiau, košmaras… Na, bet kiekvienas sprendžia pats kas jam brangiau ir svarbiau… Vienam svarbesni materialūs dalykai, kitam- artimieji ir santykiai su jais.

Reklama