Žymos

, ,

Vienas bene iš pačių brytkiausių, mano galva, žmogaus bruožų yra vengimas prisiimti atsakomybę už savo veiksmus bei, aplamai, bendrine prasme,paperwork atsakomybės (pvz., už šeimą) vengimas.
“Madinga“ sumenkinti arba ir visai neigti tai, ką kiekvienas esame per gyvenimą “pridirbę“, populiaru suversti kaltę ant kažkokių mistinių kaltininkų. Bet juk apsimetimas, kad nieko atseit neįvyko, nepanaikina atsakomybės už savo “darbelius“, visa ši našta anksčiau ar vėliau “drioksteli“ iš tos pusės, iš kurios nesitikime. Arba, kitas variantas, atpildas jaučiamas kasdien, per įvairias nepalankias mums aplinkybes. Galime net nesuvokti, kad taip yra dėl kažkada padarytų veikų, apie kurias klaidingai manėme, kad tai- niekis, smulkmena. Nebūna smulkmenų, viskas yra svarbu… Žinoma, nereikia mestis į kraštutinumus ir imti karštligiškai knisinėtis po praeitį, kiekvienas, peržengęs tam tikrą ribą, vienaip ar kitaip žino reikalo esmę (yra toks Dievo sukurtas geras dalykas kaip sąžinė). Tiek kad nekurie žmonės ją (sąžinę) bando užčiaupti, kas, be abejo, yra ne tik naivu, bet ir pavojinga, kadangi, dažnai praktikuojant šitokią sąžinės “tvarkymo“ metodiką, sąžinė aplamai ima nereaguoti (nes yra sudeginta) į situacijas, kuriose ji privalėtų reaguoti. Tuomet tokiam žmogui tarytum nebėra vidinių stabdžių, jam nėra nieko švento, jis gali daryti bet ką, bet kokius žiaurius veiksmus, ir jis pateisina save: “nieko tokio neįvyko, tai- nerimta…“ Apgailėtinas tokio žmogaus gyvenimas…
Kokia būtų alternatyva? Pažvelgti į veidrodį… Kas be ko, ir savo kaltės pripažinimas, čia kaip minimum. Suprantama, žmogaus išdidumas nenorės, kad viskas iškiltų į paviršių, tad nuolat “kaišios pagalius“. Rezultatas čia labiausiai priklausys nuo to, ar pats žmogus tikrai nori pokyčių savo gyvenime. Jei tai bus paviršutiniškas “noriu- nenoriu, nežinau ar noriu“ variantas, jokio teigiamo rezultato ir nebus…

Reklama