Žymės

, , ,

Kartais būna sunku susišnekėti net su tikinčiais. Kažkaip norisi betarpiško paprasto bendravimo, o kartais kalbiesi ir tave užtvatina sunkiąja hermeneutika, blank-notepadsimbolizmais ir panašia ekvilibristika. Klausai ir galvoji, iš kokios planetos pašnekovas?.. Žinoma, kiekvienas yra priimtinas, nesakau, kad reikia niekinti nepanašius į mus žmones. Bet visgi, pasiilgstu paprastumo… Ypač pokalbiuose dvasinėmis temomis. Manęs seniai nežavi Biblijos citatų “paklodės”, labiau domina, kaip kasdien tai būtų galima pritaikyti gyvenime.
Iš kitos operos… Kartais, beklausant pamokslo, iškyla noras paklausti pamokslaujančio: o kaip tu tai darai gyvenime?.. Nes, bala žino kodėl plinta kažkoks stebuklingas virusas: pamokslininkai vis dažniau krenta nuo to paties, apie ką ilgą laiką kalbėdavo parapijiečiams… Galbūt tai ne Dievo Dvasia, o kažkoks kaltės jausmas ar pamokslininko sąžinė traukia jį už liežuvio ir jis desperatiškai puola tai, dėl ko pats kenčia?.. Nuosavos veidmainystės spaudimas?.. Tačiau jei tai daroma (pamokslaujama) iš tokių štai motyvų (tarytum bandymai raminti savo sąžinę, lyg don kichotiška kova su asmeniniais malūnais- demonais…), tai ar iš to gali išeiti kas nors gero?.. Ir vėl gi, čia įžvelgiu paprastumo vertingumą: asmeninio ir viešo gyvenimo sustygavimas yra Dievo palaiminimas, užtat disonansas šiuose dalykuose atneša tik vargus…
Dabar, jokiu būdu neteigiu, kad iš pamokslininko yra reikalaujama 100 proc. tobulumo (tai netgi nebūtų teisinga). Dievas pašaukia netobulą žmogų pamokslauti, tikėdamasis, kad žmogus pasikliaus Juo, o ne savo jėgomis, o juo labiau, nesižavės savo, kaip pamokslininko, statusu bei nesimaukšlins ant galvos neklystančiojo aureolės ir pan. Kas reikalaujama iš pamokslininko, tai būti atviru, sąžiningu… Nusidėjai? Yra Dievas, yra atgaila- prašom tuo naudotis… Atgailaujančio nusidėjelio niekas nesmerkia, tačiau tam, kas slepia nuodėmes, kaip teigiama Biblijoje, nesiseka… Kas slepia savo nusikaltimus, tam nesiseks, o kas išpažįsta ir atsisako jų, susilauks gailestingumo (Patarlių 28: 13).
Mes labiau esame tokie, kokie esame asmeniniame gyvenime, o ne tokie, kokie esame viešumoje… Kalbu tai, turėdamas omenyje ir savo paties gyvenimą…

Advertisements