Žymos

, , , ,

blank-notepadRašiau komentarą viename bloge. Pamaniau, dalis to komentaro (kiek pakoreguotas) visai tiktų ir čia :).

Mintis išreikšti dar reikia ir mokėti, o ne tik turėti norą jas išreikšti. Jei tą daryti bet kaip (byle yra minčių, idėjų- ir jau rašau “šedevrus”), gausis šnipštas. Gal todėl daug netikinčių žmonių (o ir tikinčių taip pat) dideliais kilometriniais ratais apeina kai kuriuos “pateptuosius”- jiems paprasčiausiai nelaiko nervai (o ir laiko gaišinimas) skaityti šabloninius tekstus, privarytus šabloninių krikščioniškų terminų (nesuprantamų daugumai netikinčiųjų). Klausimas: kokiu būdu tikimės pasiekti netikinčius, jei nekalbam jų kalba, o kažkokiu religiniu žargonu?.. Kaip tikimės užmegzti su jais kontaktą, jei kalbam kažkokius “vėjus”, kurie netikintiesiems anei suprantami, anei aktualūs?
Daleiskim, netikintis žmogus (galbūt, net nesąmoningai ieškantis Dievo, tačiau to taip neįvardinantis) užeina į šį ar kitus panašius krikščioniškus blogus. Jis skaito užrašytas mintis, ne ką tesupranta iš to, bando pakomentuoti tai, ką skaitė, kažkas tekste jį nervina, bet kiti dalykai, pvz., kažkiek kabina jo širdį. Ir žmogus pabando užmegzti kontaktą per komentarus. Jis tikisi blogo administratoriaus asmenyje atrasti Žmogų (būtent iš didžiosios raidės), su kuriuo pabendrautų, kažko paklaustų, kuris jį supras (”na, nes kas rašo TOKIUS tekstus, negali visai nieko nesigaudyti gyvenime, tad tikiuosi rasiu atsakymus į savo klausimus”).
Taigi, žmogus pakomentuoja, tikėdamasis, kaip sakiau, atrasti Žmogų. Tačiau, deja, dažni atvejai, kai skaitytojai tokiuose bloguose randa ne Žmogų, bet religinį elementą, kuris, deja, neretai bendrauja apgailėtinu stiliumi, visiskai nesigaudo bendravimo su žmonėmis niuansuose, jam terūpi vykdyti kažkokią svarbią misiją (kažką gelbėti, kažką liudyti, kažką… kažką… daryti… daryti…)
Netikinčiam žmogui frazės “Kristus mane pakeitė, mano gyvenimas pasikeitė…” yra, galima sakyti, tuščios, žmogus jas priima dažniausiai kaip išmoktas frazes. Jis nenori girdėti tų frazių, jis nori matyti tų žodžių realybę, įsitikinti, kad mes nemeluojame… Bet kai mes esame nejautrūs su netikinčiais ir, vietoje to, kad su jais bendrautume kaip su žmonėmis, bendraujame kaip su potencialiais mūsų religinių organizacijų klientais, mes atbaidome juos, jie netiki musu žodžiais apie pakeistą gyvenimą, jie nori matyti mumyse tuos pasikeitimus praktiškai… Ir deja, dažnai nepamato (arba, pamato, bet įvertina neigiamai), nes mes, užsiėmę “misionieryste”, atrodome kaip tikri idiotai… 😦
Žodžiu, keletą kartų susidūręs su tokiais “misionieriais”, tūlas netikintis žmogus su jais daugiau nieko bendro nebenori turėti. Čia dar ne pats blogiausias variantas. Blogiau yra tai, kad susidūrimai su “misionieriais- liudytojais” pasėja blogą sėklą- žmogus apie krikščionis susidaro blogą nuomonę, kaip apie tuos žmones, kurie yra nejautrūs, neadekvatūs (”ligoniai”), su kuriais beprasmiška kalbėtis gyvenimiškomis temomis, nes jie “užsivedę“, “bombarduoja“ skaitytojus Biblijos eilutėmis, tarytum nieko aplink daugiau nemato- o tai gali atbaidyti žmogų ir nuo potencialių Dievo paieškų. Tad, norint neatrodyti idiotais, nereikia būti idiotais- būtina mokytis kalbėti, bendrauti, liudyti natūraliai, o ne kažkaip dirbtinai. Kai normaliai, atvirai ir natūraliai bendraujame, tai yra lygiai toks pat liudijimas…

Reklama