Žymos

, , ,

questionsRadau krikščionių forume.

Проповедник призывает к покаянию и принятию Иисуса:
– Друзья, если у вас все плохо или хорошо, придите к Иисусу, и у вас все будет нормально!

Žodžiu, jei per gerai bus- irgi bus negerai… 🙂 Matyt, idealiausia yra kažkur per vidurį: biški gerumo, biško blogumo… 🙂
Šiaip jau, realus gyvenimas būtent toks ir yra, nors ne kiekvienam iš mūsų jį norisi pavadinti normaliu (mat, kas yra ta “norma“, kiekvienas turime savo nuomonę 🙂 ). Žiūrėk, vienam norma yra važinėti su senu žiguliuku (svarbu važiuoja), o kito nepatenkina ir naujausias mersas 🙂 Čia, matyt, dažniausiai todėl, kad kaimynas ruošiasi pirkti dar naujesnį… :))) Y pašlo, y pajechalo… 🙂
Pastebėjau, kad kuo paprasčiau žiūrime į gyvenimą, kuo mažiau iš jo reikalaujame, tuo labiau gyvenimas mums atrodo normalus. Atvirkščiai taip pat veikia: kuo daugiau norime ir siekiame, tuo labiau neretai niekas nesigauna ir tuomet nirštame… Esmė čia turbūt ir yra būti patenkintu tame, kame esame, ką turime, panaudoti tai, ką turime, netgi jei tai labai mažai. Jei mums to mažai pakanka, nėra reikalo gvieštis kažko, ką turi kiti, nes kiekvienas turi savo saiką, nėra reikalo gręžiotis ką turi kiti, ką daro kiti… Būtina gyventi savo gyvenimą, nes Dievas kiekvienam iš mūsų yra numatęs skirtingus likimus. Idealumas, matomai, ir yra tuomet, kai važiuojame savo rogėse ir savo vėžiomis… Vieniems skirtos didelės rogės ir plačios vėžės, o kažkam gerai yra važiuoti mažytėse rogėse siauromis vėžiomis. Ir abiems viskas normaliai nepaisant  skirtingų rogių dydžių… 🙂 Svarbiau čia turbūt ne rogių dydis, o pasitenkinimas pačiu procesu- važiavimu. Juk, šiaip ar taip, anksčiau ar vėliau abejos rogės pasieks tą patį tikslą: nuvažiuos iš taško A į tašką B, ir rogių dydis tam neturės jokios lemiamos reikšmės.
Ir dar. Atėjus į gyvenimą Kristui (čia jei naudoti krikščionišką žargoną), tiksliau, mums atėjus pas Jį, gyvenimo negalima pavadinti nei normaliu, nei nenormaliu. Pats gyvenimas dažniausiai pernelyg nepasikeičia (čia, žinoma, afektinių “krikščioniškų“ būsenų mėgėjai man paprieštarautų 🙂 ), o kas tikrai keičiasi, tai mūsų požiūris į gyvenimą, aplinkybes (reakcija į jas) ir pan. Manyčiau, nereikėtų mistifikuoti paties tikėjimo fakto, jokios mistikos čia nėra, tiesiog tikintis Kristumi žmogus koreguoja savo gyvenimą, kad jis kiek įmanoma labiau atitiktų Kristaus mokymą. Ir vieniems tas gaunasi geriau, kitiems- ne taip sėkmingai, bet kuriuo atveju, kiekvienas iš mūsų bandome tai daryti. Pastangos jau yra daug. Rezultatas bus matomas vėliau, kartais net labai vėliau, žodžiu, reikia turėti kantrybės, kad anksčiau laiko, nesulaukus laukiamų vaisių, nemesti visko. Mesti yra ne štuka, pigiau grybų, o kantrybė yra jau sąmoningas pasirinkimas. Va, būtent tie kantriausieji, manyčiau, ir matys rezultatus…

Reklama