Žymos

, , ,

Viena iš didžiausių nelaimių- susireikšminę žmonės. O jei toks žmogus dar kažkam ir vadovauja (darbovietei ar bažnyčiai), tai jau visa tragedija. Ta prasme, tragedija jam pavaldiems žmonėms, worker-adjusts-watcho ne jam. Jam- viskas gerai (jo manymu) 🙂
**
Jei vadovas įsitikinęs, kad “vadovauti“ reiškia “spausti pavaldinius“, “laikyti viską savo tvirtai sugniaužtose rankose“ (nes be manęs gi jie nieko nemoka, negali…), tai yra klaidingas įsitikinimas. Tai- paranojiško vadovavimo pavyzdys (taip gali ir koks vėžys įsimesti…). Matomai, vadovas, ar tai dėl psichologinių priežasčių, ar tai dėl charakterio savybių, nesijaučia pakankamai saugus, dėl to atsigrajina ant pavaldinių. Rezultatas- visi kenčia (vadovas taip pat).
Vadovas vadovui nelygu. Kai vadovauja vieni, kartais gali susidaryti įspūdis, kad kolektyve vadovo aplamai nėra, arba, jei ir yra, tai lyg nematomas. Tai- demokratiško vadovo bruožas: jis įsitikinęs, kad “vadovauti“ reiškia “leisti kiekvienam prisiimti savo atsakomybės dalį“. Juk kaip pavaldinys tobulės ir prisiims atsakomybę, jei vadovas nuolat jį sekios dėl kiekvienos smulkmenos (tu tą ne taip padarei, tu to nepadarei…)? Geras vadovas nebijo leisti savo pavaldiniams daryti klaidas (o kaip gi kitaip mes mokomės?), nes, tik suvokę ir ištaisę savo klaidas, galime mokytis jų nekartoti.

Reklama